Įkvepiantis pokalbis su rašytoja, tinklaraščio „Gyva gyventi“ autore Viktorija Einore-Bechor, septintus metus gyvenančia Izraelyje

- Ar visada mylėjai knygas? Ar meilė literatūrai formavosi dar vaikystės namuose?

- Mano mama gūdžiais sovietmečio metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kurią nepaprastai mylėjo, o man lankant pradinę mokyklą dirbo Šiaurės Atėnuose. Ir tai buvo tik pradžia. Ji ne tik skaitydavo, bet ir rašydavo. Prieš kompiuterių eros aušrą pamenu ją rašant ranka. Tada gyvenome vieno kambario bute - pamenu naktis, kai mama staiga pašokdavo iš lovos, tykiai užsidegdavo stalinę lempą ir skrebendavo kažką nesibaigiančiuose popieriaus lapuose - nes atėjo mintis ir svarbu jos nepaleisti. Tada viskas atrodė taip paslaptinga, it prieš lempą besimarkstančią užsimiegojusią mamą būtų užvaldžiusi kokia saldi klampi jėga, kuriai neįmanoma atsispirti. Dabar pati elgiuosi taip pat, tik raukausi priešais telefono ekraną, tapsėdama mintis į užrašinę. O tėčio gyvenime knyga buvo tiesiog jo paties kūno tęsinys. Jis - menininkas, fotografas, bet žodžio estetika jam ne mažiau svarbi už vaizdo. Skaitydavo visada, kai tik nefotografuodavo - stovėdamas, eidamas keliu prie jūros, valgydamas, gulėdamas. Man atrodė, kad jis perskaitęs absoliučiai viską. Literatūros klasika? Mintinai. Detektyvai? Numeris vienas. Eiliuota viduramžių filosofo satyra apie cukinijų konservavimo ypatumus? Kodėl gi ne!

Žodžiu, aplinka ir genai mane įpareigojo į šį reikalą nuo mažumės žiūrėti rimtai ir durniaus nevolioti. Tad skaityti išmokau būdama penkerių - mokymosi proceso nepamenu, it būčiau gimus pažinodama raides. Juokinga istorija. Nuo mano aistros literatūrai labiausiai kentėdavo mano močiutė, kuriai dabar šimtas vieneri (gerai užgrūdinau). Aš jai tįsdavau nesibaigiančias kauges knygų ir liepdavau man jas skaityti. Tuo metu dauguma vaikiškų knygelių buvo rusų kalba, kurios mano močiutė nemokėjo. Neturėdama, kur dėtis, istorijas pagal iliustracijas kurdavo pati. Kas būtų nieko, jei knygelių kiekis nebūt buvęs ribotas - aš gi jas tempdavau vėl ir vėl, o močiutei kurpiant pasakas ėmiau kabinėtis, neva anąsyk sakei visai ne taip. Vieną dieną močiutės kantrybė trūko ir ji pareiškė, kad nuo šiol turėsiu skaityti pati.

Ir išmokė. Ir skaičiau.

- Kaip gimė Gyva gyventi?

Lengvai ir su džiaugsmu! Daug ilgų metų svajojau išvykti savanoriauti į užsienį, pažinti kitus ir visai kitokius pasaulius, nei manasis. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, jaučiau, kad įkvėpimas liesis per kraštus, kad norėsiu kažkur saugoti savo įspūdžius bei įžvalgas ir dalintis viskuo su savo artimaisiais. Rašyti mėgau visada, bet iki tol rašymas buvo mano darbo dalis, joje jį išsemdavau ir kūrybai nebelikdavo jėgų. O tada staiga - bam! Laisvė. Jokių svetimų užsakymų - neriam ieškot savo balso!

Iš pradžių tinklaraštį pavadinau “Gyva gyventi Jeruzalė”. Taip! Šie žodžiai visų pirma atspindėjo tą mane iš esmės pažadinusį nuostabų-keistą-margą-paradoksų ir gyvybės kupiną miestą. Pamažu temų ir skaitytojų ratas natūraliai plėtėsi, Jeruzalė virto veikiau prierašu, nei sąlyga - šiandien tinklarašty rakinėju emocinės sveikatos, laisvės, kūrybingumo, autonomijos, ribų ir jautrumo temas bei fiksuoju kasdienybės dokumentiką. Kitaip sakant, per man aktualias temas dalijuosi tuo, kas man pačiai padeda pajusti pilnaverčio gyvenimo pulsą. Nieko nemokau! Pati nuolat mokausi ir tikiuosi, jog taip bus dar ilgai. Man nieko nėr blogiau už sielą marinate. Tiesiog kviečiu keliauti po jautrią žmogaus būtį drauge. 

- Užsiminei, kad į Izraelį išvykai savanoriauti. Ar galėtum papasakoti apie tą etapą ir pirmas patirtis kitoje šalyje, kultūroje?

- O, tai labai platus klausimas. Reikia kažkaip adekvačiai susiprastinti į jį atsakant.

Taip. Dvejus metus neatlygintinai dirbau su intelekto negalią turinčiais vaikais ir seneliais. Šiai dienai tai pati stipriausia ir vertingiausia patirtis mano gyvenime. Toje srityje neturėjau visiškai jokios patirties, nebuvau niekaip su ja susijusi. Man tik ilgus metus rodės, kad neprisilietusi prie tokio pobūdžio - tam tikra prasme ribinės tarnystės - patirties negaliu vadintis pilnai… žmogum. Toks buvo stiprus vidinis kvietimas. Ir buvau teisi.

Darbas su vaikais apskritai buvo fantastika. Buvimas jautriu žmogum savaime yra paradoksas. Viena vertus, arba populiariu įsitikinimu, jei esi jautrus - esi pažeidžiamas. Ir iš tiesų viską jauti giliai ir intensyviai, kas, nemokant su savimi atitinkamai elgtis, gali išsekinti. Bet kita vertus, tas jausmo gylis masina. Tarsi nuolat norėtum jį pasikasyti. Tarsi būtum savotiškai priklausomas nuo stiprių emocijų, nes jos dovanoja labai turtingas patirtis. Tu tą erdvę savy turi ir, po galais, nori ja naudotis! Taip buvo ir su tais vaikais. Darbas su jais palytėjo visus mano jautrumo paribius. Man nėra lengva apie tai kalbėti - ne dėl to, kad būt buvę sunku, o dėl to, kad ta patirtis buvo nepaprastai tiršta. Ir rašyti apie tai ilgai negalėjau - man rodos, taupiau žodžius ne vienerius metus, kol sudėliojau tekstą, kuriame pasidalijau savanorystės istorijomis su savo tinklaraščio skaitytojais. Kokios tų vaikų istorijos!.. Ką man teko liudyti… Man teko net su jais fiziškai susiremti! Rimtai! Ir koks turtingas buvo mano dienų paprastumas. Tarsi juo būtų ištestuotas kiekvienas mano, kaip žmogaus, parametras.

Kultūra - vėl kitas klausimas. Taip, norėjau patirti ir visiškai svečią kultūrą, nenorėjau saugios išeities, norėjau supurtyti savo pasaulį, mesti iššūkį savo patogiems įsitikinimams. Norėjau pažinti dalykus pati.

Čia mane pasitiko garsų, kvapų, žmonių (religijų, pasaulėžiūrų, rasių, etninės kilmės) įvairovės, konfliktų, muzikos, raiškos laisvės, man nepatirto bendruomeniškumo ir tokiame kontekste paradoksalaus susipriešinimo fiesta. Aš esu toks keistas sutvėrimas - nors, tikriausiai, tą patylomis apie save galvojame beveik visi. Mano inercija kviečia mane užsiverti: nuo vaikystės be galo mėgstu vienatvę. Joje ilsiuosi, gyju, bręstu, joje esu pajėgi save girdėti. Bet kartu mane labai traukia ryšys, žmogiškos gelmės, kūryba, veiksmas, net siautulys. Be jų vienatvė virsta vienišumu, per ilgai užstrigę pokalbiai su savimi - nuodais, be jų nejaučiu ugnies gyventi ir įkvėpimo kurti. Tik neseniai supratau, kas atsitiko pirmaisiais mano metais čia. Aš radau man būtiną tarpininką, sujungusį šias dvi mano dalis - aš radau provokatorių. Jeruzalė ir ši šalis apskritai provokuoja atsiverti, įsilieti, susijungti, klausti, svarstyti - vos iškėlus koją per slenkstį.

Didžiausią įspūdį man padarė… Žmonės, taip. Jų kartais net vaikiškas atvirumas, betarpiškumas, tiesmukumas, pasitikėjimas savimi, išlavintas emocinis intelektas. Bendruomeniškumas. Turgaus prekeviai, pas kuriuos nuolat lankausi, ar gatvėje sutinkami šunis vedžiojantys kaimynai per šiauriečiui nesuvokiamai trumpą laiką tapo mano draugais - jie šoko mano vestuvėse, o man grįžus iš Lietuvos tarp vaisių stirtų drauge vis žiūrime kelionės nuotraukas. Ryšio potencialas slypi už kiekvieno kampo.

Taigi viena vertus, būdama čia aš neturiu galimybės pasislėti nuo provokacijos išlįsti iš savo kiauto. Kita vertus, aš nenoriu jos turėti. Tam, kad mano gyvybės apykaitos ratas tekėtų sveikai, man reikia šiltai, bet atkakliai provokuojančios aplinkos.

- O kokius tekstus rašyti Tau labiausiai patinka? Kaip pasirenki, ar rašyti, imtis tam tikros temos?

- Tuos, kurie ateina patys. Bijau pameluoti, bet rodos, kad savo tekstų niekad nesu strategavusi - “rišusi” jų prie kokios nors marketinginės vertės, progos, pvz. pasaulinės dienos ar dar ko. Tekstai, kuriuos myliu labiausiai, pas mane atitipena per įvairias patirtis, įsitaiso šalia ir ima reikliai į mane spoksoti. Jei paspoksoję išnyksta, leidžiu jiems eiti. Bet jei atkakliai varvina akis ir pamažu perima mano mintis - jos savaime ima pilti sakinius ir verčia mane prisėst ant suoliuko einant į parduotuvę - tada jau viskas. Visų pirma, tokie tekstai leidžia man kvėpuoti, paleisti tai, kas pereita, ir eiti pirmyn. Iš grįžtamojo ryšio suprantu, kad jie padeda kvėpuoti ir kitiems. Laikau tai dvigubu laimėjimu.

- Ar pastebėjai literatūrinio skonio skirtumų tarp lietuvių ir izraeliečių (o gal ir kitų šalių atstovų)? Kas populiaru Izraelyje? Gal pastebėjai kokių išskirtinumų, kurių nesuprastų lietuvis skaitytojas?

- O, net nežinau, ar turiu kompetencijos atsakyt į šį klausimą. Visų pirma - Lietuvos visuomenė palyginti vienalytė. Nuo ko priklauso mūsų skaitymo įgūdžiai? Tu čia žinai daug daugiau už mane. Spėju - nuo amžiaus, išsilavinimo. Gal dar lyties, nors nesu tikra. Kas dar galėtų turėti reikšmingos įtakos? Tuo tarpu Izraelis - ne tik skirtingų tautų, bet ir religijų sriuba. Ir kiekviena jų ateina su savais priesakais ir įpročiais.

Pvz. Artimuosiuose Rytuose kilusių žydų kultūra mums beveik visai nepažįstama. Pamenu, kaip mano mama - nepriekaištingai išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus - besilankydama Izraelyje nustebo, kai pasakiau, jog parduotuvėje rytietiškais motyvais skambėjusi daina buvo žydiška, o atlikėjas dainavo hebrajų kalba. Bet juk tai arabiška melodija! Taip, nes didelė Izraelio žydų populiacijos dalis yra kilusi iš arabiškų kraštų - jų seneliai kadaise pabėgo nuo persekiojimų Irake, pietvakarių Irane (Persijoje) ir Jemene, čia gyvena ir didelės kurdų bei iš Maroko atkeliavusių žydų bendruomenės. Kiti kartų kartomis gyveno dabartinio Izraelio teritorijoje. Aš ir pati čia važiuodama labai nedaug ką apie tai težinojau. Daugumai Artimųjų Rytų kilmės žydų būdingas tamsesnis gymis, jų kalboje dažnai justi jų kilmės regionams būdingi akcentai, jų kultūroje gausu rytietiškų motyvų, skiriasi virtuvė, kai kurios bendruomenės švenčia tik joms būdingas “papildomas” žydiškas šventes. Be to, čia yra ir juodaodžių žydų bendruomenė iš Etiopijos. Pirmosios jų grupės į Izraelį atvyko pėsčiomis! Jos taip pat išsaugojusios ir savus papročius, ir gyvenimo būdą. Tuo tarpu mes pažįstame Europoje kilusius žydus, klezmerių muziką, žinom, kas yra beigelis ir manome, kad štai, pažįstam šią tautą. Bet kiekviena šių srovių atsineša savo kultūrinius atributus ir net pomėgius. Juose skirtį sąlygoja ir dar vienas pleištas - religija. Kai kurie žydai ortodoksai, pvz., skaito tik dvasinę literatūrą, dauguma religingųjų pasaulietinės literatūros vengia. Sekuliariems jokie ribojimai negalioja - jie gali būti išskirtinai ekscentriški. O dar pridėkime arabų musulmonus, arabų krikščionis, drūzus ir kitus…

- Drūzus? Kas yra drūzai?

- Oi, tai - nepaprastai įdomi Izraelyje, Libane ir Sirijoje gyvenanti tautinė mažuma. Jie - etniniai arabai, kalba arabiškai, bet išpažįsta savo monoteistinę religiją, kuri turi islamo, judaizmo, krikščionybės ir net induizmo bruožų. Sakoma, jai nesvetima ir graikų filosofija. Jie tiki reinkarnacija. Apie juos žinoma nedaug, nes tai itin uždara autonomiška bendruomenė, iš esmės slepianti savo religiją. Jie - dideli Izraelio patriotai, tarnauti šios šalies kariuomenėje ir ją ginti jiems yra garbės reikalas. Labai įdomus atvejis! Ketinu kada apsilankyti jų kaimuose, tikiuosi, tada galėsiu papasakoti daugiau.

Grįžtant prie tavo pradinio klausimo - aš tikrai visos šios margos visuomenės paletės dar nepažįstu tiek, kad galėčiau įvardinti vieną jos skaitymo įpročių vardiklį. Bet pastebėjau, kad, bent mano rate, skaitoma daug filosofinės, profesinės ir dvasinės literatūros. Grožinės - kiek mažiau.

- Kaip atsirado Devintas gyvenimas? Kokia Tavo patirtis rašant knygą? Kas tame ir kituose knygos gimimo etapuose buvo sunkiausia? Kas labiausiai džiugino?

- Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai yra mano mylimas tekstas. Kaip jie ateina, jau papasakojau. Taip atėjo ir ši knyga.

Tiesa, ne viskas gimė mano galvoje. Juk tai - pokalbių knyga. Bet tiesa tai, kad ji atėjo per patirtį. Kalbėdamasi su Izraelyje sutiktais žmonėmis kartais tiesiog saldavau. Mane stebino jų autorefleksijos įgūdžiai, smalsumas ir noras kalbėti, mokėjimas atsiverti. Mane tie pokalbiai - su draugais, kaimynais ar kolegom - labai stipriai įkvėpė ir augino, tokio gylio pokalbių buvau tiesiog persiilgusi, norėjau juos kažkaip išsaugoti, norėjau jais pasidalinti, tad netrukus ėmiau juos įrašinėti. Svarsčiau publikuoti juos savo tinklaraštyje, bet pokalbis vijo pokalbį, mintis - mintį. Su skirtingais pašnekovais kalbėjomės apie skirtingus dalykus, bet pastebėjau, kad žmonės galop vienaip ar kitaip patys prieina prie tų pačių ar labai panašių temų - kad nesvarbu, iš kur ar kokie bebūtume, kai kurie žmogiški iššūkiai yra aktualūs mums visiems. Ir galop gimė knyga.

Buvo daug kruopštaus darbo - surinkta medžiaga man pakuždėjo specifinę struktūrą, knygą galima skaityti dviem būdais, tad reikėjo visus pokalbius išskirstyti pagal temas, kiekvienam intuityvaus pokalbio gabalėliui rasti jam tinkančią lentyną. Bet nepaisant to, visos rankraščio redakcijos bangos man buvo viena už kitą saldesnės.

Man ši knyga tokia asmeniška ir brangi, aš tiek daug pati iš jos gavau, kad dirbant prie rankraščio man kartais vaidendavosi, jog ji ir tebus įdomi tik man pačiai. Tada užsimerkus kyštelėjau rankraščius keliems pirmiesiems skaitytojams, kurių kompetencija pasitikėjau labiausiai. Buvo baisu, it kas turguj svertų mano sielą. Bet sulaukiau itin gero grįžtamojo ryšio. Jis mane sustiprino ir pajudėjau į priekį.

Sunkiausia buvo veltis į leidybinius reikalus, nes tame pasaulyje esu žalia. Antra pagal sunkumą užduotis - sustoti. Nustoti atrajoti turinį. Pasitikėti juo. Paleisti gyvent. Buvo baisu patikėti rankraštį kitiems - redaktorėms, dizainerei. Bet abiem atvejais man nepaprastai pasisekė. Redakcinis procesas buvo nepaprastai sklandus. Tai buvo veikiau įdomus, pagarbus ir auginantis profesionalų pokalbis - o baiminausi, atsiprašau, procedūrinės teksto kastracijos, su kuria buvau ne sykį susidūrusi kituose kontekstuose. Didis džiaugsmas buvo rasti bendrą kalbą su knygos dizainere Migle Ceinoryte-Mitašiūne. Ji mane puikiai girdėjo ir buvo linkusi eksperimentuoti. Jos negąsdino mano idėjų grandinės ir simbolinės metaforos - jų vizualinės raiškos ji ieškojo taip pat smalsiai, kaip ir aš. Esu labai patenkinta rezultatu.

Dabar džiugina grįžtamasis ryšys. Nepaprastai. Norisi tęsti šios knygos gyvenimą, man svarbu, kad ji pasiektų daugiau skaitytojų. Gaivina ir iš naujo atsivėrusi perspektyva kurti vėl, sukurti kažką nauja.

- Ką dabar skaitai savo malonumui?

- Saros Nishos Adams “Knygų sąrašą”! Gyvename sudėtingu laiku, didelėje įtampoje. Be įtraukiančios knygos, ko gero, negalėčiau nei atsipalaiduoti, nei užmigti. Įdomus sutapimas - “Knygų sąraše” kaip tik kalbama apie knygas ir skaitymą kaip būdą dorotis su gyvenimo iššūkiais. Joje yra labai labai jautrių akimirkų. Neseniai pradėjau, bet kremtu kaip sausainį.

- O kokie Tavo skaitymo įpročiai?

- Nemoku skaityti kelių knygų vienu metu. Kartais bandau - ypač, jei knygos skirtingos. Pavyzdžiui, dabar manęs laukia prof. Danutės Gailienės Ką jie mums padarė. Labai įdomu ir, tikiu, vertinga. Tai nėra lengva knyga, todėl pamiksuoti ją su grožiniu kūriniu būtų pats tas, bet čia aš kaip traukinys ant bėgių - turiu nuvažiuot iki stotelės. Skaitymas man - saldžios vienatvės užsiėmimas, poilsis nuo zujančių minčių ir jausmų. Jaukus kampas, prieblanda, muzika… Ir dar skaitau valgydama viena. Čia grynai per tėtį. Jis atsinešdavo knygą prie stalo - sakydavo man, nu-nu, labai nesveika, nusikikenęs pasidėdavo knygą priešais akis ir valgydamas skaitydavo. Tai va, gerai išmokau pamoką.

Beje, skaitydama jaučiu panašų saldumą saulės rezginy, kaip ir rašydama. Įdomu. Niekad apie tai nepagalvojau!

- Kokią knygą rekomenduotum mūsų skaitytojams?

- Viena knyga netilpo man į kuprinę po Kalėdų grįžtant iš Vilniaus į Jeruzalę. Tai - Elif Shafak “Išeinančių medžių sala”. Šią turkų autorę pamilau nuo pat jos “Keturiasdešimties meilės taisyklių” - iki šiol stengiuosi perskaityti kiekvieną prieinamą jos kūrinį. Mėgstu grožinę literatūrą, leidžiančią pažinti kitas kultūras - šioji autorė liko su manimi nuo itin aktyvaus domėjimosi Artimaisiais Rytais laikotarpio (jis buvo mane ištikęs gal prieš penkioliką metų, bet va, prisidomėjau).

Savo knygose Elif drąsiai nagrinėja jautrias tapatybės paieškų ir žmonių tarpusavio santykių temas. Mane itin kabliuoja tai, jog šias temas ji dažnai lukštena pasakodama jaunų moterų istorijas, tradicijų reikšmę žmogui nagrinėja per moterų, gyvenančių patriarchališkoje musulmoniškų tradicijų visuomenėje, patiriamų iššūkių prizmę. Jos knygos dažnai vadinamos kontroversiškomis. Ir ačiūdie. Nuoširdžiai rekomenduoju.