Pokalbis apie knygas su rašytoju ir literatūros agentu Benu Bėrantu

- Kada ir kaip gimė Tavo meilė knygoms?

- Esu geras pavyzdys, kai tėvų meilė skaityti įkvepia. Mama man skaitydavo nuo mažens: ir pasakas, ir paskui rimtesnes knygas. Geriausiai atsimenu, kaip mums su sese skaitė visą Merės Popins seriją. Ta meilė taip ir atsirado – iš pradžių girdėdavau man skaitant, paskui daug skaičiau pats. Namuose buvo daug knygų, bibliotekoje irgi uolus skaitytojas buvau. Pradinėj klasėj turėjom traukinuką, kur kiekvienas į vagonėlį dėjo perskaitytų knygų lapelius. Mano vagonas buvo pilnas perskaitytų knygų. Paskui skaitymo maratonas buvo ir nutrūkęs. Čia irgi klasikinis atvejis, kai daugelis skaito iki 12 metų, o tada meta. Tuo metu pradėjau žaisti kompiuterinius žaidimus, jie nukonkuravo knygas. Buvo gal šešerių metų tarpas, bet 11-12 klasėj vėl grįžau prie skaitymo, stojau studijuoti leidybą. Nuo to laiko iki pat dabar tęsiasi mano gyvenimas knygų pasaulyje.

- Gal pameni, kada išmokai skaityti?

- Tiksliai nepamenu, bet žinau, kad prieš mokyklą jau mokėjau skaityti, tai turbūt penkerių metų. Man atrodo, kad mūsų kartoj toks vidutinis amžius ir buvo, daug kas išmokdavo 5-6 metų. Dabar kiek nuvažiuoju į pradines mokyklas kaip autorius, tai būna, kad ir antroj klasėj kai kurie vaikai dar mokosi skaityti, o kiti jau skaito Harį Poterį. Tas skirtumas gan didelis.

- Vaikai dabar labai greiti kitiems dalykams, pvz. technologijoms.

- Turbūt šiuolaikinis pasaulis labiau orientuotas į technologijas ir jų vizualumą, tai skaitymas ir lieka antram arba trečiam plane.

- O kada pats pradėjai rašyti?

- Pradėjau rašyti būdamas 9-10 metų, bet tai buvo labiau mėgdžiojimas, savo įspūdžių aprašymas. Kita vertus, aš į tai labai rimtai žiūrėjau, skaičiau daug knygų ir idealizavau rašytojo profesiją, galvojau: „Va, aš irgi noriu būti rašytojas“. Per vieną vasarą parašiau daug apsakymų – tai buvo vasaros įspūdžiai. Kiti rašė dienoraštį, o aš irgi rašiau dienoraščio forma, bet įvilkau į literatūrinį apvalkalą, kiek tai buvo įmanoma. Manau, svarbu, kad mano aplinka, mama ir teta, pažiūrėjo į tai rimtai ir netgi išleido apsakymų rinkinį kaip knygą.

- Geras! Turi iki šiol?

- Turiu. Aišku, tada technologijos dar nebuvo labai pažengusios, mano teta darbe su spausdintuvu atspausdino tuos apsakymus. Aš pats namie kažkaip sumaketavau. Man tai buvo didelis įvykis, mažas stebuklas vaikui turėti savo išleistą knygą. O rimtesnis rašymas buvo jau paauglystėje, irgi atėjo iš noro išsakyti, kas susikaupę. Man atrodo, daugelis, jaunų žmonių paauglystėje rašo eilėraščius, apsakymus, trumpas istorijas. Skirtumas tas, kad daug kas meta tai daryti, o aš niekada nesilioviau rašyti. Su metais atsirado daugiau įgūdžių, tobulėjo forma.

- O kuri buvo pati pirmoji leidyklos išleista knyga?

- Pati pirma knyga buvo „Riešutortas“. Dirbau leidykloje „Nieko rimto“, aplink mane buvo daug knygų vaikams. Ten sutikau Viliją, kuri iliustravo daugelį mano knygų, šitaip kartu sukūrėm „Riešutortą“. Iki tol buvo nueitas nemažas kelias: keletą mano pasakų buvo publikavęs „Laimiukas“, vaikų literatūros žurnalas, porą trumpų istorijų išspausdino „Šiaurės Atėnai“.

- Kas rašant Tave džiugina labiausiai? Ar susiduri su sunkumais?

- Gal nuskambės paradoksaliai, bet didžiausias sunkumas yra atsisėsti ir rašyti. Ypač šiais metais mano pagrindinis – literatūros agento – darbas pareikalavo daug laiko ir jėgų. Aš esu iš tų žmonių, kuriems geriausiai sekasi rašyti, kai yra ramesnis laikotarpis, kai mintys nusistovėjusios galvoje. Kadangi pastaruoju metu tokio daug nebuvo, tai ir su rašymu buvo sunku. Aišku, skirtingiems žmonėms skirtingai veikia, pavyzdžiui, kažkas kaip tik chaose labai sėkmingai kuria. Atrodo, tų minčių galvoje dūzgia labai daug, bet...

- Kaip tik norėjau klausti, ar nešiojies tada jas visą laiką su savim?

- Taip. Turiu daug minčių ir idėjų, bet mažą dalį jų išrašau. O džiaugsmai – kai pavyksta to laiko rasti ir apskritai pagauti įkvėpimą, kad ir kaip banaliai skambėtų. Kartais būna, kad sėdi rašyt ir tie žodžiai taip sunkiai dėliojasi vienas su kitu, bet po kurio laiko, kai pavyksta pajusti rašymo tėkmę, aplanko labai geras jausmas. Kai surandi tinkamą kampą istorijai papasakoti, tinkamus žodžius. 

- Ar labai stipriai gludini savo tekstus?

Taip, aš esu tas, kuris šimtą kartų rašo ir perrašo. Esu labiau rašytojas amatininkas, kuris su rankraščiu labai daug dirba. Tame rankraščio perrašinėjime irgi matau rašymo malonumą. Čia gal ateina iš to, kad nemažai redakcinio darbo esu dirbęs ir sugebu į savo tekstą pažiūrėti kaip į kito žmogaus tekstą. Iš to atsiranda antras kūrybinio darbo etapas, kuriame aš praleidžiu gal netgi daugiau laiko negu pirmajame.

- Tai redaktoriui nebebūna, kas veikti?

- Būna, nes kiek redaktorių, tiek skirtingų kampų. Aš į redaktoriaus darbą žiūriu ne kaip į to, kuris klaidas ištaiso, bet kuris gali pakelti tekstą į kitą lygmenį. Labai džiaugiuosi, kad prie beveik visų mano tekstų dirbo Giedrė Kmitienė. Ji labai gerai jaučia kalbą, turi taiklių pastebėjimų ir pasiūlymų. Kiekvienam rašytojui svarbus toks redaktorius, kuris žiūrėtų į tekstą kaip į visumą. Aišku, labai svarbu ir chemija tarp rašytojo ir redaktoriaus, nes yra žmonių, kurie labai kompetentingi, bet su jais gali kažkas nesiklijuoti. Bet taip, gramatikos klaidų daug savo tekstuose nepalieku.

- „Pirštų galiukais“ labai ilgai rašei, ar ne?

- Turbūt teisingiausia į tą visą laiką žiūrėti kaip į vientisą kūrybinį laikotarpį. Esu linkęs sakyti, kad tas laikotarpis yra pasibaigęs ir šitos knygos išleidimas jį apibendrina. Sakyti, kad per 13 metų parašiau 80 puslapių, tai irgi nebūtų tiesa. Čia toks ilgas laikas, kuriame buvo visko: buvo metų, kai parašiau daug istorijų, o buvo tokių, kai parašiau vos vieną, bet ta viena atsirado rinkinyje ir gal ji viena iš geresnių. Tas redaktorius manyje leidybos procese daug kūrinių išmetė. Pagalvojau, kad mažiau yra daugiau, geriau sudėti tuos, kurie man svarbiausi, artimiausi. Pačiam leidžiant savo kūrybą yra grėsmė, kad norėsi sudėt viską. Tad stengiausi žiūrėti iš šalies.

- Kurią knygą brangini labiausiai?

- „Riešutortas“ kaip pirma knyga brangi, nes labai laukta ir visas kūrybinis procesas buvo naujas. Mes netgi darėm knygos sutiktuves. Manau, kad kiekvienos knygos pasirodymas turėtų būti įvykis. Jeigu jau pasipila knygos viena po kitos, tai jau indikatorius, kad fabrikėlis užsisukęs. Kadangi per metus pasirodo po vieną mano knygą vaikams, ji vis dar yra įvykis. O trumpų istorijų knyga „Pirštų galiukais“ buvo tokio ilgo laikotarpio apibendrinimas ir sunku patikėt, kad jau metai praėjo nuo išleidimo. Lyg sapną prisimenu pristatymą ir visą procesą, įdomus jausmas.

- O dabar rašai ką nors?

- Ne, pernai prikaupiau labai daug įkvėpimo, tai tikiuosi, kad šiais metais pavyks daugiau laiko kūrybai rasti. Nors gal ir kiekvienais metais tą patį sakau, bet (juokiasi) linkiu sau, kad išsipildytų šitas noras.

- Bet minčių jau yra, kažkokia kryptis?

- Taip, tų minčių visada yra, bet didelis skirtumas tarp to, kas sukasi galvoje, ir to, ką realiai įgyvendinam. Yra buvę neįgyvendintų idėjų knygoms, ir dabar matau, kad kažkas kitas jau įgyvendino. Visi gyvenam panašioj aplinkoj, tuo pačiu laikmečiu, tai tos idėjos sklando ore ir jeigu per tam tikrą laiką jų neįgyvendini, tai beveik garantuotai kažkas kitas parašys panašų kūrinį, panašų verslą sukurs. Aišku, galima užsimerkti prieš tai... Tą pačią idėją kiekvienas įgyvendins savaip, bet vis tiek mažiau vidinio pasitenkinimo. Kita vertus, pasaulis didelis, ir niekas nėra iki galo originalu. Jeigu mes galvojam, kad Lietuvoj kažkas originalu, tai užsienyje jau šimtą kartų padaryta. Kaip agentas dirbdamas matau ir tai padeda truputėlį nusileisti ant žemės, paprasčiau į viską žiūrėti.

- Gal gali papasakot apie „slapto“ agento darbą?

- Nieko slapto tame nėra, tiesiog nišinė sritis. Jau ir leidyba tampa nišiniu verslu ir šitoj nišoj aš turiu dar mažesnę nišą – atstovauju lietuvių autorių knygoms vaikams ir ieškau joms leidėjų užsienyje. Mano pagrindinis tikslas yra dalyvauti užsienio knygų mugėse, susitikti su užsienio leidėjais ir redaktoriais, pristatyti jiems knygas, kad jie išleistų jas savo šalyse. Viskas paprasta iš pirmo žvilgsnio, bet didelė konkurencija ir kantrybės reikalaujantis darbas.

- Tu iš Lietuvos važiuoji vienas ar yra dar lietuvių agentų?

- Aš esu vienintelis agentas, kuris tai daro nepriklausomai. Atsirenku knygas, kurioms atstovauju ir tada ieškau leidėjų. Lygiai tą patį daro ir kai kurios leidyklos, jie savo knygoms ieško leidėjų užsienyje. Tą darbą daro ir Lietuvos kultūros institutas, kuris jau plačiau atstovauja lietuvių literatūrai. Dar vertėjai, kurie ieško, ką versti. Nesu vienintelis, dirbantis šitą darbą, bet dirbu savitu būdu.

- Anksčiau sakei, kad septynerius metus jau dirbi, ar ne?

- Septintus. Man pačiam sunku patikėti, kad jau tiek daug laiko praėjo. Kiek yra tekę kalbėti su kitais agentais, šiame darbe įsivažiuoti ir sėkmingai, nuosekliai dirbti užima 4-5 metus. Vadinasi, aš bent jau praėjau tą bandomąjį (juokiasi) laikotarpį. Bet šitas darbas vis tiek yra ganėtinai negailestingas, nes visą laiką turiu būti visur matomas, mano atstovaujamos knygos turi būti matomos, turiu vis kažką naujo pasiūlyti. Vieni metai gali būti sėkmingesni, kiti mažiau sėkmingi.

- Įsivaizduoju. Leidyboj turbūt apskritai to stabilumo nedaug?

- Taip, ir knygų leidyba turbūt yra labai svyruojanti, nes krizei atėjus, deja, daugelis žmonių pirmiausia taupo nepirkdami knygų. Gaila, kad knygos nėra būtinos išlaidos (šypteli).

- Galėtų būti. Ar pastebėjai kokių užsienio skaitytojų išskirtinumų?

Bendram kontekste mes esam europietiški ir einantys panašiu tempu. Visada galima tų skirtumų atrasti, bet jie labiau miniatiūriniai. Pavyzdžiui, frankofonų šalyse žymiai daugiau skaitoma komiksų, skandinavai drąsesni savo temomis. Bet, globaliai žiūrint, tie skirtumai nunyksta.

- Gal pakalbam apie skaitymą? Ką vaikystėj skaitei? Ką dabar mėgsti skaityti?

- Dabar santykis su skaitymu šiek tiek komplikuotas. Skaitymas yra mano darbo dalis. Jau 11-12 metų dirbu su knygomis kiekvieną dieną. Reikėtų turėti minty, kaip veikia smegenys. Šiuo atveju skaitymas joms yra darbas. Jeigu žmogus dirba siuvykloje, siuva visą dieną... Ar grįžęs namo dar norės siūti? Galbūt kažkiek... Tai va, skaitymas man iš esmės yra susijęs su atstovaujamomis knygomis, su tendencijų sekimu. Tai sudaro maždaug 95 % kaip ir kodėl aš skaitau. O 5 % likę skaityti savo malonumui, nedidelė dalis.

- Bet vis tiek dar yra?

- Taip, aš vis sąmoningai bandau rasti laiko laisvalaikio skaitymui, dažniausiai atostogų metu ar skrisdamas lėktuvu. Bet galiausiai vis tiek lieka tiktai kelios knygos per metus.

- O ką renkiesi? Tie 5 %, kokia būna literatūra?

- Tada dažniausiai jau skaitau ne vaikams ir jaunimui. Kažką paprasto, kas užkabina. Pastaroji knyga – „Mane vadina Kalendorium“. Ją paprastai ir lengvai perskaičiau, jaučiau malonumą, nes nežiūrėjau įprastu kampu: ar ji bus įdomi užsienio leidykloms, kaip parašyta. Nežiūrėjau iš profesinės pusės.

- Ar patiko „Mane vadina Kalendorium“?

- Patiko! Labiausiai – netradicinis veikėjo mąstymas: kaip jis žiūri į pasaulį, kaip pastebi kasdienybės detales, kurių skubėdami mes net nepastebim. Gali būti, kad rašytojas tikslingai sukūrė tokį veikėją ir jo mąstymo būdą, bet nesinori narstyti teksto, kai jis toks emociškai paveikus.

- Tai pavyksta atsiriboti ir neanalizuoti skaitant?

- Sunku, bet kartais pavyksta. Pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti tik savo malonumui. Turbūt jeigu išeičiau dirbti į kitą sritį, po kurio laiko pavyktų vėl žiūrėti į knygą tik kaip į malonumą. Turbūt žmonės, kurie dirba kino industrijoje, žiūri filmą ir mato, kaip jis pastatytas, kokios būtent scenos, lokacijos, siužeto vingiai... Aš skaitydamas įžvelgiu sudedamąsias dalis ir dekonstruoju visą kūrinį. O kai skaitau savo malonumui, pasineriu į siužetą, įsigyvenu į veikėją, palaikau arba prieštarauju jo sprendimams. Turbūt vienas žvilgsnis loginis, o kitas emocinis.

- Bet emocija turbūt irgi svarbi, ar ne? Net ir kai vertini?

- Taip, manau, kad visa literatūra, bent jau grožinė, laikosi ant emocinio pamato. Tiktai tiek, kad dirbant ir žiūrint iš profesinės pusės savaime padidėja to loginio prado.

- Kokius tekstus Tau patinka rašyti labiausiai ir kaip pasirenki, ar imtis temos?

- Taip jau susidėliojo, kad aš esu trumpųjų tekstų rašytojas. Gal tai padiktavo ir tas intensyvus tempas, nes norint parašyti didelės apimties kūrinį reikia skirti daug laiko ir sistemingai rašyti kiekvieną dieną. Man labiau tinka trumpieji žanrai, nors neatmetu minties ateityje ir kažką ilgesnio parašyti. Tuo tarpu agento darbas reikalauja rašyti ir reklaminius tekstus, ir naujienlaiškius - kitaip tariant, rinkodarinio pobūdžio tekstus. Bet vis tiek didžiausią malonumą teikia grožinė kūryba.

- O kokią knygą rekomenduotum mūsų skaitytojams?

- Apskritai norėčiau tiesiog palinkėti sutikti savo gyvenime knygų, kurios pasirodytų artimos, suvirpintų jausmų stygas ar prasiskverbų į sielos gelmes, nes skaitymas yra magiškas tiek, kiek skaitydami patiriam emocijų. Linkėčiau vadovautis nuojauta ir susižavėti knyga iš pirmo žvilgsnio, o ne būtinai skaityti kas labai populiaru ar rekomenduotina. Linkiu vadovautis jausmu. Anksčiau buvau iš tų žmonių, kurie paėmę knygą būtinai nori ją pabaigti, o dabar, jei jaučiu, kad nelimpa, dažniausiai ir nebeskaitau. 

- Kas nutiko, kad leidi sau?

- Vis dar jaučiu pareigos jausmą prieš knygą, kad turėčiau pabaigti. Bet pamažu ėmiau keisti savo požiūrį važiuodamas į knygų muges. Matau, kiek daug yra knygų ir tas masto suvokimas verčia susimąstyti. Suprantu, kokią mažą dalį knygų mes per gyvenimą galim apskritai perskaityti. Kai tai suvoki, ieškai knygų, kurios tikrai paliktų pėdsaką ir kurias būtų malonu skaityti nuo pat pradžios iki galo.

- Nesivadovauji jokiom rekomendacijom? Ar skaitai apžvalgas, įvertinimus?

- Skaitau ir bookstagramo apžvalgas, ir rekomendacijas, ir Goodreads peržiūriu. Bet kai renkuosi, ką skaityti, stengiuosi nuo viso to atsiriboti.