Pokalbis apie literatūrą ir augimą su gydytoja psichoterapeute, šeimų konsultante Aurima Diliene

Pokalbis apie literatūrą ir augimą su Aurima Diliene - gydytoja psichoterapeute, rašytoja - keturių knygų autore, septynių vaikų mama, gyvenančia Prancūzijoje

- Kada ir kaip gimė Jūsų meilė knygoms?

- Mano meilė knygoms gimė dar vaikystės namuose. Aštuoneriais metais vyresnė sesė nuolat vesdavosi į Druskininkų biblioteką - gražų namelį, kuriame buvo įsikūręs vaikų skyrius. Tai ten turbūt perskaičiau visas knygas. O skaityti pradėjau labai anksti - penkerių. Knygos ir istorijos visada lydėjo mane gyvenime, net norėjau studijuoti žurnalistiką, bet vėliau pasirinkau mediciną, psichiatriją. Lietuvoje turėjau didžiulę namų biblioteką. Išvykstant teko su ja atsisveikinti, išdalinti draugams. Dabar jau kaupti sudėtingiau.

- Kaip prasidėjo Jūsų kaip rašytojos karjera? Kokia buvo pirmoji knyga? Kokie likę prisiminimai apie rašymo procesą?

- Vieną dieną supdamasi vaikų supynėse pasakiau vyrui: "Parašysiu dvi knygas". Ir jos gimė, vienu metu. "Laiškai iš Bordo" - penkiasdešimt laiškų, kuriuos kas savaitę rašiau draugei atvykusi gyventi į Prancūziją. Apskritai tuo metu atradau rašymo terapiją. Nors apie ją, aišku, žinojau, bet anksčiau niekada nerašiau dienoraščių. Vaikystėje buvau ta mergaitė, kuri su berniukais po medžius karstėsi, o ne mergaitiškus dienoraščius rašė. O štai nuo atvykimo į Prancūziją prirašiau aštuoniolika didelio formato knygų-dienoraščių.

- Gal galite papasakoti plačiau apie rašymo terapiją?

- Ji iš tiesų labai naudinga, net jei nemėgstate rašyti. Aš gal tvarkytis nemėgstu, bet jei noriu tvarkos, turiu tai daryti. Kartais žmonės nemėgsta dantų valytis, nes nėra čia kažkoks smagus užsiėmimas, bet tai daryti reikia, galiausiai dėl to, kad implantai brangiai kainuoja. Tai panašiai ir su rašymu - tai psichikos higiena. Naudinga laiškus rašyti, tik nebūtina, o kartais ir tikrai nereikia jų siųsti. Yra buvę, kai klientas laišką supranta tiesiogiai ir klausia, ar tikrai reikia siųsti mamai tą laišką, kuriame jis išdėstė, kas joje nepatinka, juk ji infarktą gaus. Tai nesiųskite tokių laiškų, bet juos rašyti naudinga dėl savęs ir vidinės švaros. Taip pat naudinga vakare prisiminti tris gerus ir tris blogus dalykus, nutikusius mums per dieną. Kai išmokstam tai pastebėti, vėliau jau ir nereikia dėti pastangų, taip ištreniruojam protą pastebėti tuos dalykus, kurie mus džiugina. Grįžtant prie pirmųjų knygų gimimo, "Šeima - komandinis darbas" turi atskirą istoriją. Jau seniai organizuoju seminarus apie santykius, apie dvidešimt metų remiuosi penkių meilės kalbų teorija ir praktika, žmonės vis paklausdavo, kur įsigyti mano knygą, bet jos dar nebuvo. Kartą sulaukiau skambučio su pasiūlymu tą knygą už mane parašyti. Labai apsidžiaugiau tokiu pasiūlymu ir sutikau! Tai pirmiausia ji buvo padiktuota žurnalistei, leidėjai, bet galutinis variantas man nepatiko, ten buvau ne aš. Labai gaila, bet jo teko atsisakyti ir per dvi savaites, dirbdama nuo ryto iki vakaro, pati parašiau knygą, juk turėjau visą medžiagą. Ši knyga dažnai dovanojama vestuvių proga ir nors knygų tiražai jau pasibaigę, jos išparduotos ir nežinau, ar bus kartojamos, iki šiol gaunu atsiliepimų ir padėkų. Šios dvi knygos išverstos ir skaitomos taip pat ir prancūzų kalba.

- Kas Jums sunkiausia rašymo procese?

- Turbūt mano toks būdas, kad aš nemėgstu skųstis. Juk niekas nemėgsta besiskundžiančių žmonių! Buvau užstrigusi laiškus rašydama... bet žinot, aš į gyvenimą žiūriu kaip toj knygoj "Šeima - komandinis žaidimas" - kaip į žaidimą. Kartais būna smagu, kartais nelabai, kartais būna lengva, kartais sunku. Tiesiog toks yra gyvenimas ir tai reikia priimti.

- Kokius tekstus rašyti Jums labiausiai patinka? Kaip pasirenkate, ar rašyti knygą, imtis tam tikros temos?

- Aš rašau apie tai, ką žinau, patiriu, kuo gyvenu - kasdien konsultuoju daugybę žmonių iš visų pasaulio kampelių. Taip pat siekiu populiarinti mokslą, pateikti naudingas žinias patraukliai ir lengvai. Vietoj disertacijos, kuri gulės kažkur stalčiuje, geriau pateikti tą medžiagą taip, kad dauguma žmonių suprastų ir jiems būtų įdomu. Tad mano knygos jungia patirtį ir mokslą, yra lengvai skaitomos, bet turi tikslą įkvėpti ir praplėsti akiratį.

- Gal galite papasakoti apie kitas dvi knygas: “Privati praktika” ir “Gyvenimas su vaikais”? Kuo jos skiriasi nuo pirmųjų?

- Knygos skirtingos, tačiau turi sąsajų. Visur yra tendencija suskirstyti medžiagą į tam tikras dalis: “Laiškai iš Bordo” - penkiasdešimt laiškų - penkiasdešimt savaičių, “Gyvenimas su vaikais” - dvidešimt aštuoneri žmogaus metai ir kas kiekvienam laikotarpiui būdinga. Ji labiau mokslu grįsta, kaip ir “Šeima - komandinis darbas”. O ”Privati praktika" - vienintelė knyga, kuriai, nors ji ir paremta mano darbo praktika, išgalvojau personažus. To reikalauja mano darbo etika. Kai kuriuos veikėjus kaip tą Frankenšteiną suklijavau iš kelių žmonių istorijų, pvz. šeimos temoje - pavargusią mamą, moterį. Kita tema, kurią nagrinėju - neištikimybė, jai sugalvojau personažą vyrą, nes ateina ir tokių, tiesa, ne taip dažnai kaip pavargusių mamų, nusivylusių moterų. “Privačioje praktikoje” paliečiami ir emigracijos sunkumai, kultūriniai skirtumai įvairiose šalyse.

- Žinome, kad jau pakeliui naujoji knyga… Kas yra tos terapinės pasakos suaugusiems?

- Pasakos yra tos istorijos, kurios neturi autoriaus, jas sukuria liaudis, jos keliauja iš lūpų į lūpas. Tad čia ir yra surinktos įvairios pasakos suaugusiems, kurias perskaičius kyla tam tikra emocija, nes jei ne man, tai gal mano artimam ar pažįstamam taip nutiko. Po kiekvienos pasakos ar jų grupės seka mokslu grįsti patarimai. Ir stengiausi aprėpti įvairias gyvenimo sritis. Šiandien labai aktuali "donoro" tema, kad neturiu jau iš ko, bet vis tiek siekiu dar duot kitam. O kaip padaryti, kad nebeveikčiau iš tuščio savęs? Apie tai irgi kalbu knygoje. Netrukus ji jau bus išleista, liko paskutinis korekcijos etapas ir keliaus į spaustuvę ši stipri, mano galva, knyga.

- Kaip pati renkatės, ką skaityti? Kokią literatūrą mėgstate?

- Jaunystėje mėgau nuotykių literatūrą, detektyvus, dabar pastaruosius tik žiūriu, bet neskaitau. Patinka Musso, jo knygomis ir savo šeimą užkrėčiau. Taip pat esu perskaičiusi daug Karen Swan romanų, patinka Jojo Moyes, nes ten ne tik meilės istorija, bet ir yra apie ką pamąstyt. Lietuvių autorius labai skaitau, Buivydaitės visas knygas esu perskaičiusi, skaitau Jolitos Herlyn romanus ir kitus lietuvių autorius labai mėgstu.

- Ar skaitote ir prancūzų kalba?

- Prancūzų kalba skaitau daugiausia mokslinę literatūrą. Štai ir dabar dvi knygas pasidėjusi.

- Kokie Jūsų skaitymo įpročiai? Ar turite skaitymo rutiną?

- Įprastai savo malonumui skaitau vakarais, nes dieną nėra kada, konsultuoju klientus, o kartais dėl laiko skirtumo darbas vyksta ne tik dieną.

- Ar pavyko vaikams perduoti meilę knygai?

- Ne visiems, bet skatinu, rodau pavyzdį, naudojamės knygų nameliais, einam į biblioteką, turim namie daug knygų. Bet jei kas ir perdavė šeimoj meilę knygoms, tai vyras, nes jis skaito nuolat ir visokiom kalbom. Man teko studijų metų daugiau profesinės literatūros skaityti, o ir dabar nemažai mokausi. Išmokti naujų dalykų gyvenime man labai svarbu.

- Ar pastebėjote literatūrinio skonio skirtumų tarp lietuvių ir prancūzų? Kas populiaru Prancūzijoje? Gal pastebėjote kokių išskirtinumų, kurių nesuprastų lietuvis skaitytojas?

- Prancūzai labai mėgsta komiksus, esu net kartą knygų namelyje - o jų čia labai daug - radusi komiksų knygą apie Prancūzijos istoriją. Tai komiksai čia labai populiarūs. Apskritai prancūzai skaito daug ir visur - metro, autobuse, gatvėje - ir popierines knygas. Yra leidykla, kuri leidžia vien tik kišeninio formato knygas, jos čia labai populiarios. Ir leidyklų čia daugybė. Prancūzams literatūra labai svarbi, jie ne tik skaito, bet ir organizuoja įvairius renginius. Mes su čia gyvenančia drauge iliustruotoja taip pat vasarą planuojame surengti visos dienos renginį, skirtą rašytojams ir menininkams.

- Kokią knygą rekomenduotumėte mūsų sekėjams?

- Rekomenduoju skaityti mano knygas.