Pokalbis apie psichologiją, vaikus ir knygas su psichologe Valerija

- Kaip prasidėjo Tavo kelias į psichologiją?

- Viskas prasidėjo anksti - paauglystėje, kai man buvo gal dvylika metų. Jaučiau, kad man trūksta atsakymų, kad artimieji negali paaiškint, kas vyksta mano viduje, su mano jausmais ir mintimis. Ir tada aš ėjau ieškot psichologinių knygų į biblioteką. Prisimenu, kad ieškojau, žiūrėjau, tai tuo metu bibliotekoj buvo gal kokios trys knygos daugiausia. Gal aš ir nežinojau, kaip ieškot, bet prisimenu, klausiau, tai psichologijos skyrely… ten net skyrelio nebuvo, tiesiog trys knygos. Dar ėjau pas savo mokyklos psichologę, irgi klausiau: “Ką man čia skaityt?”. Ir kažkaip pradėjau domėtis ir bandant padėt sau, geriau suprast save, atsirado tas noras suprast ir kitus, ir jiems irgi padėt. Tai viskas labai anksti prasidėjo ir aš jau nuo paauglystės žinojau, kur aš stosiu ir ką studijuosiu. Iš tikrųjų, man atrodo, niekada stipriai ir nesuabejojau.

- Tai čia labai kryptingai, daugiau nei dešimt metų eini iš pajautimo.

- Taip, jau dvylika. Aš iš tų žmonių, kurie padaro sprendimą ir jo laikosi. Ir būdavo galvodavau – “aš gal sau neleidžiu kažką kita pabandyt?”. Bet supratau, kad aš renkuosi kiekvieną dieną psichologijos specialybę. Kad ne tada dvylikos metų aš vieną kartą pasirinkau, bet aš kiekvieną dieną renkuosi. Ir vis būna momentų, kai aš suprantu, kad čia mano sritis. Net ir šiandien buvo momentas, kai pajaučiau, kad čia mano, kad aš tame labai gerai jaučiuosi. Aišku, pamąstau: jei ne psichologija, tai kur kitur? Yra tų kitų variantų, bet visada man psichologija pirmoj vietoj. Aišku, psichologija yra be galo plati ir tų sričių yra labai labai daug. Tai ko aš nežinau, ar noriu dirbti su suaugusiais ar su vaikais. Šiuo metu su dirbu vaikais.

- O kaip tavo kelyje atsirado vaikai?

- Irgi visai seniai atsirado vaikai. Aš prisimenu, studijavau, gal kokiam antram kurse ir pagalvojau, kad reikia darbo, bet manęs tėvai kažkaip nespaudė, aš tuo metu su tėvais gyvenau, tai pagavojau, kad noriu darbo, kuris man patiks. Ir pamaniau, kad noriu dirbt su vaikais. Tada atėjau į darželį vasarai, bet likau visus tris metus. O po to ir bakalauro darbas buvo apie vaikus, ir magistrinis apie vaikus, ir dabar vėl su vaikais dirbu, praktika su paaugliais. Nors atrodo, noriu aš prie tų suaugusių, būti suaugusiųjų psichologė, bet kažkaip vis mane prie tų vaikų patraukia. Ir man patinka su vaikais. Man tikrai išeina su jais bendrauti ir juos suprasti.

- O kaip knygos padeda dirbant su vaikais? Ir suaugusiais?

- Man atrodo, didžioji dalis mano žinių yra iš knygų. Kaip tik šiandien buvo praktikoj toks momentas, kur aš supratau, jog per mažai žinau apie tam tikrą problemą. Ir man pirma mintis - reikės nusipirkti ten tokią knygą ir pasiskaityti apie tai daugiau. Tai taip, didelė dalis informacijos, kuri man reikalinga darbe, ateina iš knygų. O su vaikais, kadangi aš dirbu su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, tai jiems gali būti sunkiau sukaupti dėmesį ar suprasti verbalinę informaciją, todėl knygos jiems ne visada yra įdomu. Šiaip turiu lentynoje knygų, kad jie galėtų jas pasiekti, kai ateina į kabinetą. Vaikai atėję pas mane patys pasirenka kokia veikla nori užsiimti, turi daug laisvės saviraiškai, tai yra vaikų, kurie prieina prie knygų ir jas pasiima. Labiausiai vaikams patinka tos knygos, kur galima kažką ištraukti, atlenkti, kur yra daug įvairių paveiksliukų.

- Ar pakanka tokių knygų lietuvių kalba?

- Tikrai yra. Ir ta viena vaikų mėgstama knyga, kurioje išsitraukia paveiksliukai - tai istorija apie berniuką Joną, apie pirmąją jo dieną darželyje. Ir ten labai įdomiai pasakojama, vaikas gali būti lengvai įtraukiamas: šiandien Jonui yra pirma diena ir jis jaučiasi liūdnas ar nedrąsus, ir yra parodyti kokie penki vaikai ir tada galima klausti vaiko “Kaip tau atrodo, kuris iš jų yra Jonas?”. Vaikas gali pažvelgti į skirtingas vaikų veido išraiškas, pabandyti atpažinti emocijas ir nuspręsti, kuris iš jų liūdnas. Turiu ir tą visą kiškių kolekciją su emocijomis. Turiu ir “Piktulį” irgi, būna naudojam. Taip pat vaikams siūlau knygas, kur yra kokie nors kontrastingi paveikslėliai arba daug spalvų, jiems tai irgi patinka. Būna naudoju knygas dėmesio lavinimui, pvz. paveikslėlyje reikia surasti vieną gyvūną tarp labai daug įvairių gyvūnų. Kai kuriems vaikams patinka tokios veiklos. Bet vis tiek vaikų su raidos sutrikimais verbalinis suvokimas dažnai yra prastesnis, turiu mažai skaitančių vaikų, todėl juos knygų tekstas ne taip domina, juos labiau domina paveikslėliai knygose.

- O ką čia atsinešei, papasakok.

- Sakei atsinešti vieną knygą…

- O atsinešei penkias! Gal kažkurią skaitai?

- Tai iš tikrųjų aš skaitau visas šiuo metu. Dauguma jų yra labiau profesinė, mokslinė literatūra. Va “Šunų aikštelė” yra romanas. Čia ta mano pastovi knyga, dabar jau kokių dviejų mėnesių, kur aš kiekvieną dieną, ar kas antrą bent, paskaitau ją. Ten yra aiški istorijos linija, tai tada aš ją skaitau nuosekliai, bet visas kitas tai aš atsiverčiu kelis kartus per savaitę, per mėnesį ir paskaitinėju. Jeigu skaityčiau visus romanus, tai aišku, man ten viskas pasimestų ir susipainiotų, o kai čia tokia labiau profesinė literatūra… Arba, pavyzdžiui, Yalomo “Meilės budelis” yra pavienės istorijos. Aš vieną istoriją perskaitau ir viskas, man ir nereikia toliau sekti. “Miško maudynės” kalba apie miško naudą ir irgi nėra pasakojama kažkokia vientisa istorija. “Trauma ir išgijimas” tai čia jau rimta psichologinė knyga, kurią, man atrodo, žmogui, nebaigusiam psichologijos, gali būti sunku suprasti. Tai ten irgi skyreliai pagal temą. “Langas į vaiko pasaulį” – pavadinimas viską ir pasako, ši tema buvo ir yra labai aktuali man. Tai taip ir išeina, kad aš turiu daug knygų ir vienu metu dauguma jų skaitau. Aš nežinau, kiek tai yra mano noru, o kiek tiesiog labai daug visko vyksta gyvenime. Ir tikrai norisi, reikia tuo metu apie tą sužinot, tai imi skaitai. Pavyzdžiui, “Trauma ir išgijimas” mums studijoms reikėjo perskaityt skyrelį, o po to aš užsikabinau. Su Yalomu irgi tas pats buvo. Tai taip kažkaip ir išeina: truputėlį paskaitau, tada užsikabinu, tada ji pas mane lieka, aš vis atsiverčiu ir paskaitau. O būna pagal nuotaiką kartais net išsirenku, tai ką čia skaityt.

- Pabaigi tas knygas ar būna, kad lieka?

- Pabaigiu. Aš esu iš tų žmonių, kur net neįdomu - aš pabaigsiu. Man taip yra, aš negaliu tada laikyt, kad aš knygą perskaičiau, jeigu aš jos nepabaigiau.

- O kaip gimė tavo meilė knygoms? Akivaizdu, kad ji yra.

- Aš prisimenu iš vaikystės, kad mano močiutės labai skaitydavo, mano mama skaitydavo. Man net yra toks vaizdinys mintyse, kai močiutė užmigdo mane su broliu sode, o pati nueina, atsisėda ant krėslo, užsidega šviesą virš galvos, atsiverčia knygą ir skaito. Ir visada - mus paguldo ir eina skaityt knygą. Dar mano mama pasakojo, kad kai aš buvau pradinėse klasėse, tai man geriausia dovana būdavo knygos. Ir mano krikšto mama klausė, ką man padovanoti, tai mama sakė - knygas. Aš šitą buvau pamiršus visiškai. “Raganiukę” tuo metu skaičiau.

- O, mano mėgstamiausia knygutė. Ir “Vaiduokliukas” dar.

- Aš irgi skaičiau. Bet aš buvau visiškai pamiršus apie tai, man mama priminė. Aš šiaip, prisimenu, buvau labai smalsi. Aš pamenu, kaip mamą “kankinau”. Ji gamina vakarienę virtuvėje, o pas mus būdavo tokios raidelės magnetukai ant šaldytuvo ir aš iš jų sudėliodavau kokį neegzistuojantį žodį. Man tuo metu kokie penki gal metai buvo, skaityt nemokėjau, sudėliodavau žodį ir bandydavau perskaityt, ir mamos prašiau perskaityt, o ten daugiausia būdavo priebalsės. Ir jai būdavo sunku ištarti. O aš dėliodavau žodžius ir labai norėdavau skaityt. Ir kai nemokėdavau skaityt, prisimenu, kaip sėdėdavau, vartydavau tas knygutes ir pasakodavau. Va pamenu, prie tėčio sėdėjau ir pasakojau, kaip man atrodo pagal paveiksliukus, kas ten yra parašyta. Klausdavau jo, ar aš teisingai “skaitau”, ar teisingai suprantu. Tai nuo pat vaikystės buvo ta meilė. Gal truputėlį paauglystėj užsimiršo tos knygos. Arba bent jau žinau, kad toli gražu ne visas knygas iš privalomojo sąrašo aš perskaičiau. Man ir dabar kažkur giliai yra ta mintis, kad reikia pabaigt “Altorių šėšėly” perskaityt, jau gėda, kaip čia taip.

- Dabar naujas leidimas, man atrodo, kaip tik išėjo, tai puiki proga.

- O, reikia reikia. Bet tikrai, nes žinau, kad gera knyga, aš buvau pradėjus skaityt, bet tiek daug puslapių tada atrodė, tai numečiau. Nors man šiaip lengvai ji skaitės.

- O kokius dabar turi skaitymo įpročius, ritualus gal?

- Aš stengiuosi kiekvieną dieną perskaityti bent po dešimt puslapių. Turiu tokį užsibrėžimą, nes žinau, kad ne visada būna nuotaika skaityt, kartais norisi tiesiog pascrollinti, todėl kartais reikia sau primint paskaityt ir beskaitant pajaučiu tą malonumą. Man tai išvis būna fainiausia, kai aš užverčiu knygą ir toliau apie ją mąstau, ji kažką man davė, aš kažką išsinešiau. Ir, aišku, pats skaitymas irgi teikia malonumą.

- Čia reikia jau tokios disciplinos. Prieš miegą ar kada skaitai?

- Arba ryte, arba prieš miegą. Šiaip man ryte labiau patinka. Man patinka atsikelt, pasidaryt kavos, pusryčius ir grįžt į lovą skaityt knygą.

- Koks fainas ritualas.

- Taip, tada toks atrodo iškart ramus rytas. Net jeigu po to einu į darbą, man vis tiek tai būna labai maloni dienos pradžia. Tik reikia išsimiegot, nes jeigu neišsimiegi, tai tada pradedi skaityt ir iškart miegot norisi, ypač lovoj, kai būni. Šiaip aš mėgstu pasidaryt aplinką knygos skaitymui, ar žvakę užsidegt, ar arbatos pasidaryt, pleduką paimt. Man reikia to jaukumo. Nesu aš iš tų žmonių, kurie gali skaityt knygą autobuse ar kavinėje, kur triukšmas, ar tiesiog, kai turi laisvą minutę išsitraukt knygą ir skaityt. Man reikia tam tikros aplinkos. Aš labai sutelkiu dėmesį.

- O kokią naudą jauti? Kalbėjom, kad žinios, aišku… O iš grožinės literatūros kokią naudą jauti?

- Šiaip romano naudą, man atrodo, aš iš naujo atradau. Nes kai studijavau - šešti studijų metai eina į pabaigą - tai labai daug buvo mokslinės literatūros ir tik vasarom sau leisdavau kokį romaną paskaityt, nors vis tiek atrodydavo, kad reikia apie psichologiją knygas skaityt. Reikia, bet man ir patinka, tai kažkaip neatsitraukdavau aš nuo jų kartais ir vasarą. O po to man brolis per gimtadienį padovanojo romaną “Prisukamo paukščio kronikos”, ten kokie 500 psl. Skaičiau vasarą tą knygą ir prisimenu, kad man taip patiko, aš taip atsigavau, nes ten labai įdomus pasakojimas, ten persipina sapnai ir realybė, toks iliuzijų pasaulis, labai įdomu skaityt. Ir kažkaip aš tame pasakojime paskendau ir atitrūkau nuo realybės. Ten daug tokios mistikos ir labai į tai įsitraukiau. Aš buvau pratus skaityt tokią labai konkrečią literatūrą apie konkrečias problemas, o tada taip į fantazijų pasaulį pasinėriau, nes ten visokie šuliniai, labirintai ir įvairūs herojai. Ir va “Šunų aikštelė” irgi yra romanas, šiuo metu skaitau. Tai irgi taip atsitraukiu nuo realybės, man visai patinka įsitraukt į veikėjo pasaulį ir, bent jau tuos dešimt puslapių, pagyvent kito žmogaus akimis.

- O žmonėms, pvz. sergantiems depresija ar turintiems kitų psichologinių bėdų, kokia nauda būtų?

- Šiaip tikrai yra tų knygų. Ir populiariosios psichologijos, kurios gali labiau paaiškinti asmens savijautą, padėti suprasti save, dėl ko gali kilti, tarkim, depresyvios mintys ar jausmai. Bet šiaip visada aš patariu žmonėms prieš perkant knygas iš populiariosios psichologijos skyrelio, pasižiūrėti, kas yra autorius, nes jeigu autorius yra koučeris arba tiesiog neturintis medicininio ar psichologinio išsilavinimo, tai kad nepakenktų. Dabar labai kalbama apie toksišką pozityvumą, kur tu turi užmerkti akis į visus neigiamus dalykus ir turi vos ne apsimesti, kad viskas gerai, kad tu pats susikuri savo pasaulį ir jeigu tavo mąstymas negatyvus, tai ir tavo gyvenimas negatyvus. Mes permetam didžiulę atsakomybę ir kaltę žmogui už jo savijautą, bet kartais ne tik žmogus yra kaltas, dėl to, kad jis taip jaučiasi, kartais yra biologiniai dalykai, kuriems kontroliuoti reikia vaistų, arba yra sunkios gyvenimo aplinkybės, kurias norint pakeisti reikia didelių pokyčių gyvenime.

- Bet jeigu ir to nėra, turbūt vis tiek mes turim sau leisti pasijusti ir liūdni, ir prislėgti, ir pikti?

- Taip, tai irgi labai svarbu, nes kai mes užspaudžiame nemalonius jausmus, tai po to jie galiausiai prasiveržia ir kartais gali pasireikšti kaip depresija. Jei mes pratę pyktį užgniaužti savyje, niekada niekam neparodyti, su visais visada sutikti ir prie visų prisitaikyti, tai man atrodo, mes laimingi tikrai nebūsim. Tikrai knygose žmogus gali atrasti daug vertingų žinių apie psichologiją, bet kartais gali reikėti kreiptis į specialistus. Juk knygos mums suteikia žinių, bet kartais reikia pakeisti savo elgesį ir išmokti naujų elgesio, mąstymo būdų arba galbūt netgi reikia vaistų arba ilgalaikės psichoterapijos ir knygos nepadės.

- O grožinės literatūros skaitymas ir tie visi pabėgimai į kitus pasaulius?

- Šiaip tie pabėgimai tikrai yra naudingi, gal yra žmonių, kurie sako, kad išvis neturėtų reikėt bėgt nuo gyvenimo arba tas pabėgimas nėra gerai, bet visi mes pabėgam. Kažkur pabėgam. Ar pabėgam į fantazijas, ar į žaidimus, ar į socialinius tinklus, ar bendraudami su draugais. Tiesiog tuo metu pamirštam apie save, pasimiršta ir tie sunkumai. Tai knygos irgi yra būdas kažkaip pabėgti nuo realybės, bet kartu ir pažvelgti į tą platesnę visumą. Nes kai jautiesi blogai, tai tu labai susitelki į save ir į savo vidų. Kai skaitai knygas, tu gali pažvelgti plačiau. Tikrai kartais taip būna, kai mes labiau pažvelgiam į išorę, kas vyksta su kitais žmonėmis ir kas vyksta pasaulyje, mes pasijaučiam truputėlį mažesni ir tada mūsų problemos irgi atrodo truputėlį mažesnės. Nes kai sėdim ir galvojam tik apie savo problemas, tai jos tikrai, atrodo, užgožia visa kita, kas vyksta pasaulyje.

- Dar truputėlį grįžkim pakalbėti apie vaikus, kas tame kelyje sunkiausia ir kas labiausiai džiugina?

- Sunkiausia, man atrodo, būdavo vaikų tos stiprios, intensyvios ir taip labai natūraliai pasireiškiančios emocijos. Vaikai dar ugdosi gebėjimą reguliuoti emocijas, todėl kai jos veržias, tai veržias su visa jėga. Tai gal reikėjo išmokti priimti tai, neskubėti raminti ir neskubėti kažkaip nuslopinti tas emocijas, bet leisti joms būti. Ir pačiai išlikti ramiai. Nes kai tos emocijos intensyvios, jos būna ir tave irgi taip…

- Ir ką tada darai? Kaip išmokai susitvarkyti su tuo?

- Būna visko, ypač, jeigu esu pavargusi, tai aš jau jaučiu, kad man sunku. Aš tada atsitraukiu. Tikrai būna atvejų, kai vaikas reiškia labai stiprias emocijas, būna per agresiją, mušasi, tai būna labai lengva periimti tą pyktį, todėl priimu sprendimą tiesiog atsitraukt ir leist sau nusiramint. Ir kažkaip vėlgi padeda tos žinios, nes aš suprantu, kad tai yra vaikai, kurie dar tik mokosi reguliuot emocijas, kad tai yra natūralu, kad jie tai daro ne tyčia ir ne tam, kad mus sunervintų, o dėl to, kad jie mokosi. Ir paprasčiau, kai tu bandai suprasti, kodėl tas vaikas dabar pyksta, bet svarbu ir nevertint vaiko problemų, ir apskritai kito žmogaus, nes kartais mums gali atrodyti kvaila, kodėl čia reikia verkt ten dėl piešinuko ar kokios pamestos pirštinės, bet svarbu tai, kaip žmogus reaguoja. Jeigu jis verkia ir jeigu jis išreiškia, kad jam yra blogai, reiškia jam yra blogai. Tai kažkaip man visa tai padėjo turėt tą tokią didesnę atjautą ir suprast tą vaiką.

- Labai dažnai žmonės kalba apie manipuliacijas, kad gautų, pasiektų kažko ir t.t.

- Bet čia dažnai reikia savęs paklausti, kodėl mums atrodo, kad mumis manipuliuoja, galbūt verta paanalizuoti prieraišumą su savo tėvais. Nes kai vaikas verkia, jis siekia ryšio. Kodėl mums atrodo, kad vaiko ryšio siekiamas yra manipuliacija. Ypač kai mes šnekam apie kūdikius. Ta prasme, kūdikiai išvis manipuliuot nemoka.

- Skaičiau, kad iki penkių, rodos, metų vaikai neturi net tokio gebėjimo suvokti priežasties - pasekmės ryšį, todėl jie negali apskritai manipuliuot.

- Taip, ir vaikai to amžiaus negeba išvis pažiūrėt iš kito žmogaus perspektyvos. Jie mato tiktai iš savo pusės, kaip viskas vyksta. Tai tam, kad manipuliuotų, čia reikia visai didelių kognityvinių gebėjimų. Aišku, vyresnis vaikas tai galbūt jis gali išmokt, bet dažniau vaikai ne manipuliuoja, vaikams tiesiog reikia žmogaus. Čia kas sunkiausia. O kas labiausiai džiugina. Tai labiausiai gal ir džiugina tai, kai aš sukuriu tą ryšį su vaikais, kai aš jaučiu, kad aš jiems esu svarbi, kai aš jiems galiu padėt, kai aš matau, kad jie jaučiasi priimti ir kad jie gali save reikšti. Pas mane vaikai reiškia save per žaidimą, per pokalbį, per piešimą. Ir matyti, kad to mažo žmogaus asmenybė skleidžiasi - tai man čia yra maloniausia dalis. Nes aš tikrai labai tikiu, kad ryšys gydo, ryšys padeda žmogui atsiskleist, tai jeigu ryšyje su manim vaikas atsiskleidžia, tai man čia yra didžiausia dovana.

- Ar galime teigti, kad knygos tam tikra prasme yra kaip priemonė ryšiui tarp žmonių palaikyti? Perduoti patirtis, žinias?

- Tai aišku, tai čia ta pati pradinė knygų paskirtis buvo perduot žinias, užrašyti jas, užrašyti patirtį. Bet man tai iškart į galvą atėjo mintis apie skaitymą vienos knygos kartu ir jos aptarimą kartu. Ir, man atrodo, kad kai skaitai vieną tą patį kūrinį, bet pažvegi į jį iš skirtingų kampų ir gali kartu apie tai pakalbėti, man tai tokia labai įkvepianti patirtis. Ir, man atrodo, tas irgi labai stipriai sujungia žmones.

- O knygų klube neteko jokiam dalyvauti?

- Ne, bet aš labai noriu… Bet aš laiko neturiu, nes čia reikia tokio pastovumo - perskaityt, pasiruošt, būt. Bet aš labai noriu. Kai studijos baigsis, tai aš manau, kad įstosiu į kokį klubą. Jau net žiūrėjausi, jau mačiau kelis klubus, kur norėčiau.

- Visada galima įkurti.

- Taip, teisingai, psichologijos knygų. Šiaip žiauriai norėčiau.

- Gal dar apie skaitymo naudą vaikams galim pakalbėti? Prieš tai minėjai tuos, kurie turi raidos sutrikimų, o kaip kitiems?

- Oi, tai, man atrodo, čia labai daug naudos. Aišku, priklauso nuo knygų, bet man tai pirma mintis iš karto apie emocijų pažinimą, vertybių diegimą. Apskritai mažiems vaikams yra labai svarbu skaityt pasakas, ikimokyklinio amžiaus vaikų riba tarp realybės ir fantazijos labai blanki. Ir dėl to pasakos jiems tampa realybe. Jiems tikra atrodo visos tos istorijos apie princeses, raganas, burtininkus ir tai yra nuostabu, kad vaikai gali gyvent fantazijų pasaulyje. Man atrodo, kad labai reikia jiems tai suteikti. Yra tam tikrų knygų, kurios gali supažindinti vaikus su skirtingais žmonėmis: su žmonėmis, turinčiais negalią, su skirtingų tautybių ar orientacijų žmonėmis ir tai irgi yra be galo vertinga, nes mes kartais baram vaikus, kai jie pamato kitokį žmogų, tarkim, tamsesnės odos ir kažkaip reaguoja ir pirštu rodo. Bet tai yra natūrali reakcija vaiko, kuris pirmą kartą susiduria su tokiu žmogumi. Tai norėdami išvengti tokių reakcijų ir supažindint vaiką, galima pavartyti knygas. Dabar tokių knygų tikrai labai daug, kurios praplatina vaiko socialinį suvokimą, ir moko apie žmonių įvairovę.

- Ar yra knygų, kurių nereikėtų skaityti?

- Kiekvienai knygai atsiranda savas skaitytojas. Kiekvienas atranda savo. Dabar šypsausi dėl to, kad kaip tik turėjau kursą, kur mūsų dėstytojas sakydavo, kad ne visiems žmonėms ir skaitymas eina į naudą. Tai tiesiog čia apie tai, kad kai kurios geros knygos, perskaitytos ne tų žmonių, irgi gali padaryti blogą įtaką. Ne visi supranta sarkazmą ir perkeltines prasmes. Tai nemanau, kad yra knygų, kurių kažkas turėtų neskaityt. Manau, kad visi turim tiesiog labai protingai pasižiūrėti į tai, ką skaitome. Visada galim pasiskaityti apie autorių ir apžvalgas tų knygų. Aišku, neskaitykim vaikams knygų, kurios skirtos vyresniems žmonėms, bet čia tas pats, kaip nereikia vaikams rodyti siaubo filmų. Bet šiaip nemanau, kad yra tokių knygų, kurios būtų kažkuo labai blogos. O jeigu yra blogos, tai, man atrodo, jos jau uždraustos.

- Visko dar vis pasitaiko, stereotipų visokių…

- Būna, taip… bet reikia gebėt atsirinkt knygas ar atsirinkti, ką gali iš jos pasiimti. Yra dalykų, su kuriais tu negali sutikt. Tai tada tu pasiimi tai, kas tau yra naudinga. Tai aišku, visko būna, bet reikia dėl to pačiam sugebėt atsirinkt ir sudėliot savo vertybes, savo požiūrį ir gebėt atsirinkt knygas.

- Gal norėtum dar rekomenduoti ką nors?

- Mano psichologinės rekomendacijos, man atrodo, bus. Bet šiaip visiems, kas domisi psichologija, tai tikrai rekomenduoju Yalomą. Yalomas, man atrodo, tikrai labai lengvai rašo. Kas domisi psichologija ir nori pažiūrėt, kaip vyksta psichoterapinis procesas, tai “Meilės budelis” yra kaip tik apie psichoterapines istorijas. Šiaip Yalomas yra parašęs ir romanų, pavyzdžiui, “Gydymas Šopenhaueriu”. “Miško maudynes” irgi skaitau šiuo metu, tai čia kas myli gamtą ir miškus, labai rekomenduoju. Aš visada jaučiau tokią trauką miškams ir žinojau, kad man padeda atsipalaiduoti ir, atrodo, miškai mane tiesiog gydo ir atgaunu visas jėgas, bet perskaičiau knygą ir dabar gavau mokslinį pagrindimą. Tai irgi labai rekomenduoju. Ir tada, mačiau, ką jūs turit, peržiūrėjau, tai Sapolskio “Kodėl zebrai neserga opalige” yra labai gera knyga. Aš nesu jos visos perskaičius, iškart prisipažįstu, bet ji yra apie stresą, labai daug šneka apie streso funkciją. Mes dabar daug girdime apie stresą ir kad stresas yra blogai, ir kad reikia mažinti stresą. Tai Sapolskis pažiūri truputėlį iš kitos pusės ir paaiškina, kas yra tas stresas, kokia yra jo funkcija, kodėl jis yra mums reikalingas bei kodėl gali kenkti. Tai toks platesnis požiūris į stresą. Žinau, kad pas jus yra, tai labai rekomenduoju.

Su kodu VALERIJA visai asmenybės tobulėjimo, tarpusavio santykių, populiariosios psichologijos literatūrai -25% iki gruodžio 28 d.