- Ar pati jauties kažkaip pasikeitusi po šios knygos?
- Tikrai taip. Nors šį tą ir žinojau apie Mariją Kiuri, įsigilinusi į jos biografiją ir asmenybę, buvau apstulbinta, sužavėta ir įkvėpta. Tapau absoliučia Marijos Kiuri fane. Jeigu kas anksčiau būtų paklausęs: “Koks tavo herojus?”, niekada nebūčiau pagalvojusi apie Mariją Kiuri, o dabar ji tapo mano visiška deive. Tai iš tiesų neįtikėtina asmenybė, žmogus, apie kurį galima rašyti ir rašyti; jos biografija kvapą gniaužianti, verta ne vieno filmo.
- Labai džiaugiuosi. Mūsų toks ir yra tikslas - leisti daugiau literatūros, kuri įkvėptų. Tik susipažinus su R. Montero knyga supratome, kad ji bus mūsų vizijos dalis - įkvėpti. Tad labai smagu, kad jau turim įkvėptų žmonių.
- Tikrai. Tiesa, nors mes pozityviai kalbam apie įkvepiantį Marijos Kiuri gyvenimą, Montero knyga yra gana sunki, nes visas pasakojimo gijas jungianti bendra tema yra gedulas. Todėl šią knygą nėra labai lengva skaityti, mat pagrindinė tema yra labai jautri, verčianti susimąstyti, kaip svarbu yra branginti kiekvieną akimirką su mylimais žmonėmis. Ir kaip visa tai yra trapu ir kaip netikėtai viskas gali baigtis. Kasdienybėje atrodo, kad tas taškas niekada nebus padėtas, bet jis staiga ima ir pasideda pats. Verčiant šią knygą dažnai aplankydavo ir sunkūs jausmai.
- Ar galėtume knygą įvardinti kaip tam tikrą atramą išgyvenantiems gedulą?
- Manyčiau, kad taip, nes knygos autorė per šias patirtis kalba apie gyvenimo grožį. Net ir pačiose sunkiausiose gyvenimo akimirkose yra patiriamas grožis, gyvenimo pilnatvė. Autorė daug mąsto apie prieštarą tarp netekties išgyvenimo ir gyvenimo grožio pajautos šiose akimirkose. Per mirties refleksiją ji ieško susitaikymo su gyvenimu, su tuo, kad reikia gyventi toliau. Knyga kartu yra ir meditatyvi, mokanti priimti mirtį. Tai įdomus kūrinys, tekstas atrodo neilgas, bet yra tankus. Tankus visko. Tankus įvairių prasmių. Tankus informacijos: Marijos Kiuri gyvenimas ir biografija, tuometinis istorinis ir kultūrinis kontekstas, moters situacija tuometinėje ir dabartinėje visuomenėje, kūrybos bei rašymo tema - ji daug kalba apie savo kaip rašytojos moters patirtis. Na ir pati esmių esmė – autorės išgyvenama drama ir gedulas, sąsajos tarp jos ir Marijos Kiuri išgyvenimų.
- Labai įdomu klausytis Tavo refleksijos apie knygą. Užsiminei apie kultūrinį kontekstą… Kiek laiko jau gyveni Ispanijoje?
- Jau devyneri metai.
- Devyneri jau? Tikrai labai ilgai. Ar Tau ta patirtis padėjo verčiant šį tekstą?
- Be jokios abejonės. Kalbos ir kultūros studijos gyvenant Lietuvoje yra ne tas pats, kaip gyventi ir virti šios kalbos kultūroje, pradėti mąstyti ja. Pasikeitė mano ryšys su ispanų kalba ir kultūra, jis tapo asmeniškas. Mano asmenybė taip pat labai stipriai pasikeitė. Kitaip ir negali būti: privalai adaptuotis prie kitos kultūros, ji tave tiesiog sumala, išmala, perverčia, perkeičia… Ir nepasakyčiau, kad tai lengva patirtis, tačiau, kalbant apie vertimą, ji labai daug duoda: dabar daug lengviau pagaunu skirtingas konotacijas, žinutes tarp eilučių, pats teksto pojūtis yra kitoks. Turbūt jausmiškai aš dabar artimesnė gimtajam skaitytojui nei iki mano persikėlimo į Ispaniją.
- O gal norėtum pasidalinti apie tą sumalimą ir perkeitimą prieš tavo pačios norus? Kas sunkiausia buvo? O gal kažkas kaip tik papildė Tave ar atvėrė kažkokias vidines savybes, kurių nesitikėjai turinti?
- Čia labai asmeniškas klausimas, net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti… Turbūt ryškiausiai pajaučiau, jog čia tu privalai už save stovėti. Visom keturiom. Nes jeigu tu už save nestovėsi, tai per tave tiesiog perlips. Ispaniškoj kultūroj be galo daug kovos už save. Ir ji yra reikalinga. Kalbant apie tą patį feminizmą, galima iš šono žavėtis, kokios tos ispanės šaunuolės, kokios jos feministės, kaip jos kovo 8 dieną eina su plakatais į gatves, šaunuolės, ar ne? Tos moterys su plakatais išeina ne šiaip sau: čia iki šiol skaičiuojama statistika, kiek moterų buvo nužudytos įvairiuose šeimyniniuose konfliktuose, aplinkoje vis dar labai daug šovinistinės kultūros. Ir už savo teises reikia kovoti. Ir gerai, kad jos už jas kovoja, nes šiais ir pernai metais pamatėme, kas vyksta, kai už jas nekovojama, turiu omenyje aborto įstatymų pakeitimus Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose... O kalbant apie mane, teko išmokti būti stipria. Toks ispaniškas charakteris – turi stovėti stipri prieš srovę. Mūsų šiaurietiškas charakteris yra daug švelnesnis, mes švelniau sprendžiam konfliktus, labiau linkę nusileisti, priimti aplinkybes. O kalbant apie kasdienį, buitinį gyvenimą, daug ką galiu papasakoti, pavyzdžiui, apie tokius juokingus dalykus kaip amžinybę trunkantys ispaniški atsisveikinimai, per kuriuos dar sugebama pakalbėti apie vaikystės prisiminimus, politiką, kokius nors daržo reikalus vis kartojant “sudie, sudie, mes jau einam, sudie sudie”. Juokingiausia, kad aš tada pradedu vyrą tampyti už rankovės ir spardyti jam į koją, kad einam greičiau, nes daugiau mano kantrybė nebeišlaiko. Niekaip prie šio proceso negaliu priprasti. Kartais man net visai smagu prie kai kurių įpročių specialiai nesitaikyti pabrėžiant savo kitoniškumą. Pasakyti “sudie, aš jau einu”, imti ir išeiti. Ispanai nesupranta, kas čia įvyko. Vyras sako: “Mano žmona, žinokit, šiaurietė”. Visi pasijuokia ir viskas gerai.
- Galime pereiti prie ispanų ir lietuvių literatūrinių skirtumų. Ar esi pastebėjusi, kad kažkuo ispanai labiau domisi nei Lietuvos skaitytojai?
- Kalbant apie literatūrą ir būtent feministinės krypties romanus, leidyklos renkasi knygas pagal apdovanojimus. Dažnai linkstama versti Premio Planeta ar kitais ispaniškais apdovanojimais įvertintas knygas. Jos ne visada Lietuvoje sulaukia didelio dėmesio. Šiuolaikinėje ispanų literatūroje aš matau labai daug publicistinio pasakojimo – istorijos sulaukia dėmesio, nes jos tikros ir vertingos. Lietuviams tokios pamokančios istorijos ne visada yra įdomios. Ir ta pati Angeles Caso knyga “Prieš vėją” nesulaukė didelio dėmesio, nes galbūt per tiesmuka, per paprasta. Mes labiau mėgstam metaforiškus pasakojimus, meditatyvius tekstus, argo kalbą.
- Ar galėtum įvardinti ispanų rašytojų, kuriuos pamėgai atvykus gyventi į Ispaniją?
- Aš visada labiau linkusi skaityti klasiką. Iš šiuolaikinių rašytojų net negaliu įvardinti kažkokių konkrečių. Esu linkusi rinktis klasiką, nes laiko labai mažai, tad tenka jį investuoti protingai. Tas pats ir su filmais, muzika. Stengiuosi rinktis laiko patikrintą, įvertintą literatūrą, tada tikrai žinau, kad tą tekstą vertą skaityti. Eksperimentams tiesiog man maža laiko.
- O kaip Montero? Ar jos knygų dar skaitysi?
- Tikrai skaitysiu, nes labai įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo jos kiti tekstai. Po šio romano / ne romano, smalsu susipažinti su platesniu šios autorės kūrybos kontekstu. Iš jos pačios kalbėjimo apie savo kūrybą, susidariau įspūdį, kad ji labai daug eksperimentuoja su įvairiais žanrais. Ji daug kalba apie savo pačios tekstus ir savo patirtis rašant šiuos tekstus. Tad išties labai įdomu pažiūrėti, kaip atrodo kiti jos eksperimentai... Galbūt ką nors verta ir išverst, pasižiūrėsim. Jeigu sulauks dėmesio šita knyga, kodėl gi ne.
- Norime tikėti, kad sulauks. Kaip Tau pačiai atrodo, kaip Lietuvos skaitytojai pasitiks šią knygą?
- Tai yra labai drąsus bandymas, laužantis normas ir nepaisantis ribų, labai drąsiai kalbantis įvairiomis temomis, kur lietuviai kartais labiau linkę santūriau, metaforiškiau kalbėti apie tam tikrus dalykus. Tai gali būti ir didelės sėkmės sulauksianti knyga, ir gali pasirodyti šiek tiek per drąsi. Sunku pasakyti. Ispanai kur kas lengviau kalba apie kūną, meilę, seksą ir panašius dalykus, apie kuriuos mes labiau linkę kalbėti per metaforas ir užuominas.
- Pamatysime, ar drąsūs Lietuvos skaitytojai, išbandysim. Ar galėtum Montero palyginti su kokiu kitu skaitytu autorium?
- Sunku rasti kitą autorių, kuris būtų panašus. Tų literatūrinių eksperimentų apsakymų forma iš yra, bet kad tai būtų visas kūrinys – neteko matyti. Bet tuo ir įdomus tas tekstas, modernus, labai drąsus ir sąmoningai laužantis visas taisykles. Tai ir publicistika, ir biografija, ir sąmonės srautas, ir pokalbis su skaitytoju, į kurį kreipiamasi tiesiogiai, o kartais tai yra visiškai literatūrinio pasakojimo fragmentai. Montero tai daro labai sąmoningai ir su tuo žaidžia. Čia slypi jos originalumas
- Pabaigai dar turiu klausimą, ką rekomenduotum mūsų skaitytojams?
- Iš jūsų knygynėlio rekomenduočiau K. Tučkovos “Baltųjų Karpatų raganos”, nes man įdomios transcendentinio moteriškumo paieškos, moteriškos sąmonės tyrinėjimai, moters artumas gamtai, tos gamtiškosios moters, gamtos prado joje paieškos, santykio tarp tikrovės ir mūsų pasąmonės tyrinėjimai. Labai rekomenduočiau paskaityti.
- Jei gerai pamenu, šios knygos autorė šiemet buvo atvykusi į knygų mugę.
- Gaila, kad šiuo metu sunku sudalyvauti knygų mugėse. Gyvendama Vilniuje stengdavausi joje apsilankyti kasmet, tad man labai gaila netekti šios šventės.
- Jūs turit irgi labai gražią tradiciją - knygos ir rožės dieną.
- Taip, be abejo. Viena iš priežasčių, kodėl aš gyvenu Katalonijoje ir kodėl man čia gera, yra ta, kad katalonai gana artimi lietuviams. Patys ispanai vadina katalonus Ispanijos šiauriečiais: jų charakteris yra šiek tiek uždaresnis, ramesnis, jiems labai svarbi kultūra, literatūra. Čia aktyvus kultūrinis gyvenimas. Būtų galima rasti įvairių paralelių tarp Lietuvos ir Katalonijos. Tarp kitko, katalonai Lietuvą labai vertina dėl kovos už savo nepriklausomybę, išsilaisvinimo iš sovietų lagerio, dažnas žino ir Baltijos kelią. Jiems Lietuva įdomi tiek istoriniu, tiek kultūriniu aspektu. Ir tai yra puiku, nes, mano galva, esama daug erdvės kultūriniams mainams. Tikėkimės, kad jų vis daugės.
Komentarai (-ų) (0)