Pokalbis su Ispanijoje gyvenančia R. Montero knygos "Absurdiška mintis daugiau niekada tavęs nebepamatyti" vertėja Egle

- Kaip prasidėjo Tavo kaip vertėjos karjera?

- Žinai, aš nelabai galėčiau savo vertimų pavadinti karjera. Pati pradžia, be abejonės, buvo studijos. Aš įstojau į ispanų, kaip užsienio kalbos, ir lietuvių filologijos bakalaurą. Ten mes turėjom vertimo kursą su mūsų ispanų kalbos dėstytoja Carmen Caro Dugo. Ji yra puiki, labai patyrusi vertėja, verčianti lietuvių klasiką į ispanų kalbą, už savo vertimus 2022 metais apdovanota Šv. Jeronimo premija. Tad man teko didžiulė laimė iš jos mokytis, nors ir trumpai. Po to įstojau į taikomosios kalbotyros magistro studijas ir pradėjau žiūrėti į vertimą daugiau iš mokslinės pusės, vertimo analizės perspektyvos. Tai tokia turbūt toji pradžia. Magistro studijų metu išverčiau Ángeles Caso romaną “Prieš vėją”, išleistą “Baltų lankų” 2013 metais. Vėliau būta šiek tiek vaikų literatūros vertimų bandymų. O dabar štai mūsų knygelė. Tad iš esmės aš to karjera nepavadinčiau, greičiau bandymai, bent kol kas. 

- Gal galėtum daugiau papasakoti apie požiūrį į vertimą iš mokslinės pusės?

- Iki šiol tyriau daugiausia religinius tekstus, religinio teksto vertimą, lyginau skirtingus vertimus per metaforos prizmę: kaip yra verčiamos metaforos, kaip kinta jų vertimas priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ir vertėjo kūrybinio konteksto. Labai įdomūs dalykai.

- Pirmoji knyga, kurią vertei, buvo “Prieš vėją”, ar ne? Kokie prisiminimai to pirmojo bandymo?

- Prisimenu, kad buvo išties sunku, nes iškart teko versti visą romaną. Buvo sunku, bet ir labai įdomu. Man labai padėjo “Baltų lankų” leidyklos taktika: jauną vertėją suvesti su patyrusia redaktore, šiuo atveju su Diana Bučiūte. Ir aš labai daug išmokau iš darbo kartu su ja ir mūsų pokalbių. Originalus tekstas, ispaniška sakinio struktūra tau neišvengiamai daro įtaką, ir redaktorius, nebeturintis to saito su originaliu tekstu, tarsi filtras perleidžia per save tavo tekstą. Buvo be galo įdomi patirtis dirbti su ja.

- O kokia įsimintiniausia iš visų verstų knygų?

- Įdomiausias turbūt mūsų dabartinis projektas, nes “Prieš vėją” buvo toks gana standartinis romanas, dvi paralelios istorijos, melancholiškas pasakojimas. O dabartinė knyga, net nežinau kaip ją įvardyti, toks absoliutus visko sprogimas. 

- Jau užkabinom Montero knygą, tai galim apie ją gal ir pratęsti. Kokie įspūdžiai, gal plačiau galėtum papasakot? Kas sunkiausia, kas lengviausia?

- Tekstas buvo visiška staigmena. Prieš knygai patenkant į rankas skaičiau, kad autorė eksperimentuoja, maišo stilius, kad tai yra feministinis kūrinys, per asmeninę prizmę perleidžiama Marijos Kiuri biografija, bet tikrai nesitikėjau, kad tai bus toks drąsus, stereotipus laužantis tekstas. Jį sunku pavadinti romanu. Tai nei romanas, nei biografija, nei feministinė moters vaidmens mokslo pasaulyje analizė. Ir tuo pačiu tai kalbėjimas apie save per pasakojimą apie Mariją Kiuri, apie jos nepaprastą gyvenimą ir didžiulę netektį, siejančią rašytoją ir knygos heroję. Tekstas pasižymi įvairių stilių sinteze, jame labai daug šiuolaikinės literatūros intarpų, sąmonės srauto, kalbėjimo su grotažymėm, tarsi tai būtų kažkokie socialinių tinklų tekstai. Toks visko miksas. Ir kaip versti visa tai? Sudėtinga sudėti tokį uraganą į nuoseklų tekstą, nepasimesti begalėje nuorodų ir intarpų. Ir labai įdomu. 

- Autorė kalba itin atvirai ir nuoširdžiai, ar ne?

- Šis tekstas labai asmeniškas, savotiška autorės terapija per rašymą, nes po vyro netekties ji nebegalėjo toliau rašyti. Tad ši knyga buvo lūžis, leidęs jai sugrįžti į rašymą ir į gyvenimą, susitaikyti su juo ir apmąstyti. Ji tarsi apsinuogina tekste ir tuo pačiu slepiasi už kitų tekstų, už Marijos Kiuri biografijos... Per savo asmeninę patirtį Montero prieina prie Marijos Kiuri asmenybės, jos ieško, ieško Marijos Kiuri sielos esmės, kokia ji buvo iš tikrųjų. Ir tai įdomu. Įdomu stebėti, kaip ji tai daro, ir jos tekstas tave įtikina, kad taip, iš tikrųjų toji Marija tokia ir buvo, nors, kokia ji buvo iš tiesų, niekas mes nežinome, bet tekstas įtikina. Įtikina būtent dėl tokio asmeninio autorės priėjimo. 

- Labai įdomiai ir simboliškai net, sakyčiau, autorei į rankas pateko tas dienoraštis. Gal gali išduoti, kaip ten buvo?

- Montero kalba apie vadinamuosius #sutapimus. Tai tokie likimo sutapimai, sakytume. Kai kažkokiu konkrečiu momentu įvyksta kažkas tokio, ko būtent tau reikėjo. Tarsi lemtis, dangaus dovana, visagalybės atsiųsta žinutė... Tokius įvykius autorė vadina #sutapimais ir papasakoja, kaip jie ją lydi visą gyvenimą. Vienas iš tokių sutapimų buvo tai, kad jai pasiūlė rašyti tekstą apie Mariją Kiuri, bet ne apie ją pačią, o parašyti įvadą į tą jos tarsi dienoraštį, kitur jis vadinamas laiškais, mirus Pjerui, Kiuri vyrui. Šis įvadas galiausiai virsta atskira knyga, savarankišku tekstu. O pats Marijos Kiuri gedulo dienoraštis pateikiamas knygos gale kaip priedas, tokia mažulytė, tarsi jau ir nesvarbi knygos dalis pabaigoje, keli puslapiai. Man šie puslapiai – pats svarbiausias knygos skyrius, jos širdis, esmė, apie kurią sukasi visa kita. Sukdamasi apie šią šerdį autorė konstruoja savo tekstą, Marijos Kiuri gyvenimo refleksiją ir savo pačios autorefleksiją. Knygoje pasakojama ir daugiau apie tokius #sutapimus, pvz., ji rašo konkrečia tema ir jai berašant staiga iššoka Facebook’o žinutė nuo kitos jos pažįstamos rašytojos su nuoroda į tekstą, kurio būtent tuo momentu jai labai reikia. Ji papasakoja ir daugiau tokių įdomių istorijų iš jos gyvenimo, kaip būtent jai berašant staiga ją pasiekia reikiamu metu naudinga informacija, reikiamas žmogus su ja susitinka ir pan. Apie tokias, nežinau, visagalybės dovanas.

- Tikrai skaitant Montero ir klausant dabar Tavęs, net šiurpuliukai bėga per kūną…

- Turbūt mums visiems taip nutinka ir kiekvienas, jei pagalvotume, atrastume tokių istorijų, kai reikiamu metu reikiamoje vietoje reikiamas žmogus ištarė reikiamus žodžius, ar ne? Tiesiog galbūt to taip neužfiksuojam, bet tikrai mūsų gyvenime tokių #sutapimų, kaip vadina autorė, tikrai yra. Lemtingų tokių, kurie mus pasuka tam tikra linkme. 

- Taip, labai įdomu, nekantraujam, kada galėsime daugiau papasakoti ir pristatyti visą tekstą. Dabar grįžkime truputį prie Tavo asmeninio gyvenimo ir iš kur atsirado ta meilė knygoms? Ar studijų pasirinkimas buvo nulemtas meilės literatūrai, kalbai?

- Greičiausiai. Turbūt nei vienas nestojame į kažkokius mokslus, nesirenkame vienos ar kitos veiklos visiškai netikėtai ir nelauktai. Vis tiek yra tam tikras palinkimas, interesai ir pomėgiai. Aš nuo pat vaikystės mėgdavau skaityti. Ir man knygos, bibliotekos ir literatūra visada buvo tarsi tam tikra užuovėja. Mokykloje slėpdavausi nuo žmonių bibliotekoje, per pertrauką apsimesdavau, kad esu labai užsiėmusi ir labai turiu kažkur eiti, o eidavau į biblioteką, atsiversdavau kokią nors knygą ir skaitydavau. Tai man būdavo poilsis ir atsijungimas nuo kitų žmonių. Ir visada taip buvo. O namuose net ir studijų laikais vasaros visada siejosi su knyga po obelimi tėvų sode. Tai buvo pačios geriausios vasaros, praleistos skaitant. Taigi ta meilė knygai turbūt taip, nuo vaikystės. 

- O ką dabar skaitai savo malonumui?

- Ką skaityti renkuosi priklausomai nuo situacijos, nuo savo jausenos, nuo būsenos – ko man tuo metu norisi ir ko man tuo metu reikia. Tad skaitau labai įvairią literatūrą: nuo fantastikos iki mokslinių knygų apie mitybą. Šiuo metu konkrečiai tai skaitau mokslinę literatūrą, susijusią su gyvenimo būdu, mityba ir pan., konkrečiai, Dr. Mark Hyman „Young Forever“ ir Dr. Tim Spector „Food for Life“. O iš grožinės literatūros šiuo metu vakarais skaitau Herman Hesse “Sidharta”. Pradėjau šiek tiek domėtis meditacija, sąmoningumu, galbūt norėdama atrasti daugiau sielos ramybės, susitaikymo, tad pradėjau skaitinėti šią knygą. 

- Mėgstamas autorius?

- Herman Hesse? Nepasakyčiau, kad mėgstamiausias, bet taip, aš esu skaičiusi jo porą knygų: tai “Stiklo karoliukų žaidimas” ir “Stepių vilkas”. Apskritai man vokiečių dvidešimtojo amžiaus pradžios ir vidurio autoriai įdomūs, artimi sielai. Turbūt širdis daugiau linksta link Rytų Europos ir Vidurio Europos literatūros, ji man atrodo labiau atliepianti mūsų tautinį charakterį, mąstymą. Nors ir skaitau nemažai ispaniškos literatūros, bet kai paimu lietuvišką ar tiesiog arčiau mūsų geografinės ir kultūrinės zonos knygą, tas sielos ir charakterio artumas suteikia gerą jausmą. Nepaisant to, kad „Sidharta“ daugiau apie Rytų filosofiją, man vis tiek atrodo, kad ji tarsi perleidžiama per europiečio mąstymą ir pajautimą, mums lengviau suprantamą ir priimtiną.   

- O lietuvių autorių knygų tenka skaityt dabar?

- Kadangi gyvenu Ispanijoje, gauti lietuviškų knygų yra sunkoka, viską reikia siųstis, vežtis lagaminuose ir pan., tačiau stengiuosi skaityti kuo daugiau. 

- Pakalbėkim apie skaitymo įpročius. Pasakojai, kad knygas renkiesi labiau intuityviai…

- Absoliučiai intuityviai. Renkuosi, kas man tuo metu įdomu, ko mano siela ir širdis šaukia. Kartais norisi nuo visko atsiriboti ir pabūti kažkokiam fantazijų pasauly, tuomet skaitau fantastiką, pavyzdžiui, Tolkien’o “Žiedų valdovą” ar “Hobitą”. Dabar skaitau Hesse’s “Sidhartą”, nes šiuo metu norisi kitų sferų, filosofinių pamąstymų apie žmogų ir jo prigimtį, paskirtį, tikslą O visai neseniai skaičiau Will Bulsiewicz „Fiber Fueled“ apie mikrobiotą ir mitybą. 

- O kažkaip planuojiesi skaitymo laiką ar tiesiog skaitai laisvalaikiu, kada turi laiko, ar prieš miegą? Ar yra susiformavę skaitymo įpročiai?

- Nepasakyčiau, kad turiu konkrečią skaitymo rutiną. O jos labai norėčiau, nes manau, kad yra gerai skirti kažkokį konkretų laiką sau ir pabuvimui su knyga, bet šiuo metu tai sudėtinga dėl to amžino laiko trūkumo, o reikia spėti ir dirbti, ir pasportuoti, ir paskaityti, ir paversti, ir… Prieš miegą paskaitau visada. Ir savaitgaliais, kai turiu ramią minutę. Skaitymui man būtinai reikia ramybės, kitaip sunku susikaupti, nemėgstu, kad fone televizorius birbtų, žmonės taukštų ir pan. 

- O skaitai tiktai popierines knygas? Atsiranda vis didesnė elektroninių ir audio knygų pasiūla…

- Aš mėgstu popierines knygas. Žinau, kad tai nelabai ekologiška, ekonomiška ir pan., bet man patinka kontaktas su popieriumi, knygos kvapas. Kartais knygas perku dėl jų leidimo, gražių iliustracijų, išskirtinio popieriaus. Pavyzdžiui, Katalonijoje balandžio 23 dieną švenčiama Šv. Jurgio diena, knygos ir rožės diena. Tradicija yra dovanoti vyrams knygą, o moterims rožę, mat, pasak legendos, Šv. Jurgis, išlaisvinęs princesę iš drakono gniaužtų, įteikė jai raudoną rožę, meilės ir taurumo ženklą, o ši atsidėkodama padovanojo narsuoliui knygą, simbolizuojančią išmintį ir kantrybę galbūt. Šie atributai tapę nacionaliniais Katalonijos simboliais. Tą dieną Barselonoje vyksta tarsi milžiniška knygų mugė tiesiog gatvėj. Didžiulis renginys. Įsivaizduok mūsų knygų mugę, bet ne Litexpo paviljone, o visame Vilniuje. Tūkstančiai žmonių vaikšto po miesto centrą, kuriame išstatyti leidyklų paviljonai su knygomis, rožių kioskeliai, taip pat ir visokių menininkų staliukai su jų darbais ir pan. Tiesiog didžiulė mugė po atviru dangumi. Kiekvienais metais su vyru einam pasivaikščioti šioje šventėje ir aš išsirenku vieną ar dvi knygas, ir dažniausiai dėl jų gražaus leidimo, bebūtų tai pasakos ar tai būtų apsakymai, visiškai nežinomas autorius... Nepaisant visų technologijų, vis tiek yra ir bus žmonių, kurie labiau linkę skaityti popierines knygas, tai yra toks savotiškai kolekcionavimo hobis, ar ne? Kaip kolekcionuojame vinilines plokšteles. Šiandien, sakyčiau, kaupiame knygas ne dėl to, kad turėtume, ką skaityti, bet renkame knygas, kurias mums malonu turėti savo lentynose. Tad sakyčiau, yra įvykęs toks spausdintų knygų koncepcijos pokytis. O skaitmeninės knygos yra puiku dėl patogumo, ekologiškumo ir ekonomiškumo, tad tokiu formatu knygas taip pat tikrai skaitau, traukinyje, darbe per pertraukėlę, ir pan. Nesu dar klausiusi audio knygos, bet kada nors pabandysiu. O popierius išlieka pats maloniausias ir manau, kad visi žmonės, kurie skaito, turbūt pasakys tą patį. Turbūt todėl daugelis ir sako, kad popierinės knygos tikrai neišnyks, kaip neišnyko vinilinės plokštelės ir kiti panašūs dalykai.

- Tikrai taip. O kokios mintys kilo, kai gavai pasiūlymą išversti R. Montero knygą?

- Labai džiaugiausi gavusi progą vėl versti. Jaunam vertėjui yra pakankamai sunku konkuruoti ir įsitvirtinti mūsų gana nedidelėje leidybos rinkoje, o vertėjui iš „egzotiškesnių“, mažiau verčiamų kalbų juo labiau. Taip pat labai džiugu dėl atsirandančių naujų vėjų, naujų projektų, kaip jūsų leidyklos formuluojama labiau feministinė kryptis, tokios literatūros išties labai mažai Lietuvoje. Labai džiaugiausi galimybe versti būtent Montero, knygos aprašymas atrodė tikrai labai įdomus ir daug žadantis. Tiesa, tikėjausi tradiciškesnio teksto klasikinio romano prasme, galbūt ne tokio modernaus, bet kaip vertimo projektas šis darbas išties labai įdomus. Ir atsakingas, nes knygoje yra daug cituojama Marijos Kiuri laiškų, atsiminimų, įvairių biografijų vertimų, o tai jau istoriniai dokumentai, kurių vertimas turėtų būti, mano supratimu, kuo tikslesnis.  

- Teko papildomų tyrimų atlikti ar ieškoti platesnio konteksto, kad galėtum kažką išversti?

- Be abejo, turbūt verčiant beveik bet kurią knygą reikia nemažai patyrinėti ir paieškoti papildomos informacijos. O dirbant prie Montero teksto ieškoti teko labai daug: pavardžių, kūrinių pavadinimų, vietovardžių, institucijų pavadinimų ir t.t., nes ji visą laiką reflektuoja per kitų tekstus, biografijas, visą to meto kultūrinį kontekstą. Pats tekstas yra gausus kultūrinių, literatūrinių, istorinių, mokslinių nuorodų, nes kalbama apie visą Marijos Kiuri gyvenimo ir darbo kontekstą. Tad teko nemažai pasidomėti, įsigyti ir parsisiųsti papildomų knygų, netgi pasižiūrėti filmų. Man labai padėjo Marjonos Ogiusten “Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką”, kurioje surinkta labai daug istorinių dokumentų, nuotraukų, pateikta gana detali biografija. Man buvo labai naudinga pasižiūrėti įvairių prancūziškų mokyklų, institutų, miestų pavadinimų, vietovardžių vertimus į lietuvių kalbą

- Ar pati jautiesi kažkaip pasikeitusi po šios knygos?

- Tikrai taip. Nors ir šį tą žinojau apie Mariją Kiuri, įsigilinusi į jos biografiją ir asmenybę, buvau apstulbinta, sužavėta ir įkvėpta.