Pokalbis su "Knygų sąrašo" vertėja Regina Šeškuviene

Ačiū, kad mane suradote ir pakvietėte dalyvauti tokiame gražiame projekte; kad leidote tapti jūsų savarankiško pirmagimio literatūros kūrinio bendraautore. Jūsų jaunai leidyklai tai buvo drąsus ir, turiu pripažinti, gana sėkmingas žingsnis.  

Regina, minėjote, kad jums patiko „Knygų sąrašas“, tad ir versti buvo įdomu, darbas ėjosi greitai. Ar galime teigti, kad tai buvo jūsų stiliaus knyga? Ar turite mėgstamą žanrą?

„Knygų sąrašas“ – knyga apie knygas ir skaitančiąją visuomenę. Mano visas profesinis gyvenimas sukosi iš pradžių apie kino filmus, vėliau neatsiejamai persikėlė į knygų pasaulį, nes jau nuo vaikystės buvau daug skaitanti, ryjanti knygas, o vėliau, mokydamasi universitete išmokau skaityti mąsliai, analitiškai, žvelgdama tarp eilučių, jausdama knygos tekste žodžiais aprašomą skonį, kvapą, jausmą, judesį, veiksmą... Dabar knygų neberyju, skaitau lėtai, apmąstydama, gėrėdamasi, dažnai mintyse atlikdama priešpriešinį veiksmą: jei knyga originalo kalba, nuolat tiesiog nesąmoningai bandau įsivaizduoti, kaip tai skambėtų lietuviškai. O lietuvišką tekstą bandau įsivaizduoti, kaip jis turėjo skambėti originalo kalba. Galvoje nuolat vyksta dvikalbis procesas. 

„Knygų sąrašas“, mano galva, tobulas kūrinys daugeliu prasmių. Žaviuosi jauna knygos autore, sukūrusia tokį šiltą, jautrų debiutinį romaną. Tai tikrai buvo „mano stiliaus“ knyga. Nors autorė stengėsi išlaikyti tautinį indišką koloritą angliškame geografiniame ir socialiniame kontekste, indiški vardai, valgių pavadinimai ir kitos etninio krašto realijos knygos stiliaus neapsunkino, nekėlė didelių iššūkių juos verčiant. Netgi buvo malonu susipažinti su indiška virtuve, kai kuriais valgių gaminimo receptais, tenykščių gyventojų mėgstamais produktais. 

Jau minėjau, kad tai tikrai mano stiliaus knyga, nes visada džiaugiuosi gavusi versti tokius romanus, kuriose nagrinėjamos trijų kartų gyvenimiškos istorijos, likimo vingiai, skausmingi pažiūrų ir įsitikinimų susidūrimai, mėginimai rasti teisingą, nors ne visada greitą ir palankų sprendimą iš keblių, kartais itin grėsmingų situacijų. Labai mėgstu ir žaviuosi amerikiečių autorės Dianos Chamberlain kūryba. Esu išvertusi per dešimtį jos romanų. Dirbant su jos knygomis mano siela ilsisi, džiaugiasi vertimo procesu, o protas išgyvena tai, ką rašytoja įdėjo į savo personažus. Versdama knygą turiu patirti ir išjausti tai, ką išgyvena, ką regi, kaip mąsto ir ką jaučia romano herojai, tada verčiamas tekstas liejasi laisvai, sklandžiai. Labiausiai mėgstu „šeiminį“ (jei taip galim būtų pavadinti) žanrą. Man įdomu autorių piešiami socialiniai–šeiminiai santykiai: abiejų sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, senelių ir vaikaičių, kelių generacijų tarpusavio ryšys, santykių augimas ar žlugimas. 

Esu išvertusi kelis romanus, paremtus kelionių įspūdžiais, aplankytų šalių kulinarinio paveldo, tos šalies mėgstamų patiekalų receptų aprašymais. Buvo nuostabus jausmas keliauti po tas šalis, mėgautis valgiais, grožėtis lankytinomis vietomis, pažindintis su vietinių gyventojų papročiais, tradicijomis. Taip keliavau po Toskaną, Kubą, Maroką, Ispaniją, Siciliją. Tada prie darbo stalo mano širdis dainuoja☺.    

Skaitytojai jūsų vertimą giria kaip itin sklandų, kai puslapiai tarsi patys verčiasi, o žodžiai plaukia ir sukuria gražų tekstą. Ar tam pasiekti reikia daug praktikos ir pastangų, o gal tai jums išeina savaime? 

Kad knyga būtų pamėgta ir pamilta mūsų skaitytojų, reikia įdėti nemažai darbo ir širdies. Gavusi romaną iškart susiplanuoju, kiek laiko jį versiu, kiek puslapių per dieną turėčiau išversti. Paklausite, kodėl? Kam to reikia? Terminai manęs niekada nespaudžia, bet aš turiu vieną geležinę taisyklę – paėmus romaną nedaryti ilgų (ginkdie, ne ilgiau savaitės) pertraukų. Vertimo procesas turi vykti intensyviai, sklandžiai, be trikdžių, be pertraukų. Įsijautimas į kūrinį yra būtinas kaip oras ar vanduo. Kaip jau minėjau, versdama knygą visada regiu prieš akis aprašomą sceną. Tarsi kuriamą filmą. Nes tik pati išjautusi, palietusi, paragavusi, išgirdusi, apčiuopusi ar išverkusi galiu tiksliai perteikti lietuvišku žodžiu, sudėliojusi taip, kaip matė, jautė, girdėjo ar visaip kitaip patyrė romano personažai, ką į jų lūpas ir pojūčius įdėjo autorius. Man labai svarbu užčiuopti ir mūsų kalba tinkamai pateikti tai, ką rašytojas slepia tarp eilučių, kaip jis vertina savo personažus ir jų elgesį, kaip savo tekstu verčia skaitytoją mąstyti, teisti, keisti savo požiūrį ir pačiam keistis į gera. Mano vertimų sritis – grožinė literatūra, tad vien jau pats žodis „grožinė“ kelia aiškų šios literatūros tikslą ir misiją – tai, ką įduodame skaitytojui į rankas, ką jam patikime, turi būti pateikta gražiai, suprantamai, sklandžiai, įtraukiančiai, tekstas turi skaitantįjį pagauti ir nepaleisti iki paskutinio puslapio, tada mūsų, kaip vertėjų, misija bus atlikta (nes lygiai tokį patį tikslą turėjo ir kūrinį rašęs autorius). Stengdamasi eiti šiuo keliu ir dirbdama tokiu principu sulaukiu daugybės puikių atsiliepimų apie savo darbą, skaitytojams mano verstos knygos patinka, dažnai iš jų išgirstu klausimų: ką dabar verčiate? Kokia bus nauja jūsų knyga? Kada vėl pamatysime jūsų naują vertimą? 

Grįžtant prie jūsų klausimo: ar tam reikia daug pastangų? Ar tai išeina savaime? Atsakau: kiekvienam darbui atlikti ir kad jis turėtų geriausią rezultatą, neabejotinai reikia įdėti pastangų. Bet man tai sekasi, nes turiu tam per kelis dešimtmečius sukauptą didžiulę vertimo patirtį ir praktiką, todėl neįsivaizduoju savęs dirbančios kažką kita. 

Kokia buvo pirmoji jūsų versta knyga? Kokie likę prisiminimai?

Mano pirmoji versta knyga – garsioji jaunos amerikiečių rašytojos Laurenos Weisberger, vėliau ekranizuota Mirandos Pristli ir jos padėjėjos Endės santykių istorija, pavadinta „Ir velnias dėvi Prada“ (2004). Tai debiutinis šios autorės romanas, sulaukęs didžiulės sėkmės, išverstas į daugybę pasaulio kalbų, o netrukus ir ekranizuotas tuo pačiu pavadinimu, šiame filme vaidina visų mylima aktorė Meryl Streep ir žavioji, tada dar jaunutė, Anne Hathaway. Knyga labai patiko, iškart ją pamilau. O kai pasirodė filmas, man ji tapo tarsi viso mano darbo vertimo srityje vizitine kortele, talismanu. Vėliau, lygiai po dešimties metų, išverčiau šios knygos tęsinį „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“. Po to buvo dar viena šios autorės knyga. Jaunatviška, žaisminga, labai šiuolaikiška.      

Ar sekate, kiek knygų esate išvertusi? 

O, taip. Žinoma. Registruoju visas knygas, turiu atskirą failą, kuriame eilės tvarka surašau visus savo verstus kūrinius ir duomenis apie juos. Sąrašas jau labai ilgas. Kaip matote, šiemet rudenį jau bus lygiai dvi dešimtys metų mano intensyvaus darbo grožinės literatūros vertimų srityje. Dabar mano sąrašiukas baigiasi šiuo metu verčiama knyga, pažymėta 83 numeriu. Iki darbo su leidyklomis ilgą laiką verčiau ir titravau kino filmus pirmojoje nepriklausomoje L. Baškauskaitės įkurtoje televizijoje, tuometėje Tele–3, vėliau jau mūsiškėje – TV3. Ten įgijau neįkainojamos patirties verčiant gyvąją kalbą. Vien išverstų filmų ar serialų serijų pavadinimų arti dviejų tūkstančių. Tad kraitis išties nemažas.  

Ar yra vertimų, kuriais ypač didžiuojatės arba kurie padarė jums didelę įtaką? 

Taip, neabejotinai. Kelios knygos yra palikusios tikrai gilų įspūdį mano profesinėje karjeroje. Buvo kūrinių, kurie jau skaitant originalą spaudė ašarą, naktimis neleido ramiai miegoti vis mąstant, kaip vėl ir vėl išgyvensiu šias scenas versdama. Tai buvo rimti, sunkūs, istoriniais faktais ar asmeniniais/biografiniais elementais paremti romanai: D.Kennedy „Akimirka“, Sandra Brown „Aklas tigras“, Chris Whitaker „Mes pradedame nuo pabaigos“, C. Mackintosh „Įkaitė“. Tai aštraus, dramatiško siužeto, ilgai atmintyje išliekantys veikalai. Na, suprantama, ir mano jau minėtos mylimiausios rašytojos D. Chamberlain romanai. 

Kokių knygų nesiryžtate, nenorite versti? Kodėl?

Paprastai niekada nesirenku, kokias knygas versti ar kurių atsisakyti. Dažniausiai leidyklos pasiūlo tas, kurios jau iš tiesų yra geros ir vertos dėmesio. Manau, kad nė viena leidykla nesuinteresuota pirkti knygą ir ją leisti tam, kad vėliau ji gulėtų lentynose neperkama ar neskaitoma. Man šiuo atžvilgiu pasisekė: redaktorės, su kuriomis dirbau ar tebedirbu, pasiūlo tas knygas, kurios bus potencialiai skaitomos ir leidyklai atneš pelnytos naudos. 

Turiu savo verčiamų knygų žanrą, jame jaučiuosi saugiai ir patogiai, nebrendu į „svetimą daržą“, kuriame man trūktų specifinių žinių ar įgūdžių, todėl nenorėčiau rizikuoti versti medicininės ar kokios nors sudėtingos mokslinės fantastikos. Tai tikrai ne mano literatūra. Man labiau prie širdies jausmas, išgyvenimas, potyris, emocija, kvapas ar garsas. Tad, manau, nieko nuostabaus, kad kasmet skaitomiausių verstinių knygų dešimtuko sąrašo viršuje vis atsiduria viena ar dvi mano verstos knygos. Tai didelis skaitytojų įvertinimas, aš tuo labai didžiuojuosi ir dėkoju už pasitikėjimą jiems ir leidykloms, kurios duoda man darbo.    

Kaip jums atrodo, su kokiais sunkumais susiduria šiuolaikiniai vertėjai? 

Įvairių sričių vertėjai susiduria su toms sritims būdingais iššūkiais ar sunkumais. Dabar jau galiu palyginti, kaip buvo sunku versti prieš du ar daugiau dešimtmečių, kai neturėjome tokių duomenų bazių, kaip dabar, kai interneto prieiga buvo labai ribota, kai patikimiausi rašytiniai šaltiniai buvo storiausi enciklopedijų tomai ar žinynai, kai dėl kiekvieno neaiškaus termino ar fakto patikrinimo reikėjo bėgioti į bibliotekas, ieškoti atsakymų kelių šimtų puslapių veikaluose. 

Dabar vertėjams talkina IT. Gausybė įvairiausių vertimų programų, įrankių, neaprėpiamos interneto platybės, dirbtinio intelekto paslaugos. Deja, grožinės literatūros vertėjams ne visos šios priemonės yra tinkamos ir naudotinos, nors ir lengvai prieinamos. Literatūros kūrinio ar teksto jokia programa neišvers taip, kaip jį supras, išjaus ir pateiks gyvas vertėjas. 

Man patinka versti jaunų, šiuolaikinių autorių kūrinius, nes juose daug iššūkių, verčiančių sekti kalbines naujoves, ieškoti lietuviškų atitikmenų naujiems angliškiems terminams, kitokioms gyvenimo būdo realijoms, dar nepasiekusioms mūsų krašto ir neįsitvirtinusioms mūsų kalboje.      

Kaip, jūsų nuomone, ateityje keisis vertėjų vaidmuo, ypač atsižvelgiant į globalizaciją ir technologijų pažangą, dirbtinį intelektą?

Vertėjo darbas visada buvo ir bus reikalingas, tik skirtingų sričių vertėjų paklausa gali keistis ne visai jų naudai. Dirbtinis intelektas ir IT pažanga atveria didžiules galimybes vartotojui pačiam susidoroti su kitos kalbos teksto sunkumais jo poreikiui patenkinti. Suprantama, mokslinėje erdvėje šios galimybės yra neįkainojamos, jos taupo laiką ir resursus, mažina klaidų tikimybę, užtikrina specifinių tekstų tikslumą. Tačiau grožinė literatūra į šią vertimo darbą lengvinančių priemonių kategoriją nepatenka. Jokia vertimo mašina ar programa nepakartos autoriaus išgyvento jausmo, nesudėlios žodžių taip, kad skambėtų aliteracija, kad „gaustų tyla“ ar „virpčiotų užgauta sielos styga“. Tą sudėlioja vertėjo protas, patirtis, ilgametis įgūdis ir kalbos pojūtis. Manau, kol bus skaitančiųjų, kol bus vaikštančių į knygynus ir bibliotekas, darbo mes tikrai turėsime.      

Ar lieka laiko ir noro skaityti knygas savo malonumui? Ką renkatės? Ar skaitant savo malonumui pavyksta atsiriboti ir nevertinti kolegų darbo ir mėgautis procesu?

Taip, visada stengiuosi skaityti tuo metu gerai vertinamas knygas. Laiko tam lieka vakarais prieš miegą ar kelionėje. Kaip ir visiems skaitantiems. Nes visą dieną nuo ryto iki vakaro „skaitau“ prie darbo stalo. Kiekviena išversta knyga būna perskaityta net po kelis kartus. 

Žinoma, verstines knygas skaitau ne tik su malonumu, bet ir kritiškai, stengiuosi pamatyti kitų vertėjų kalbines naujienas, kartais pastebiu ir ne visai, mano galva, tinkamai išverstas frazes, posakius, struktūras. Bet dažniausiai ieškau ir stengiuosi įsiminti kitų vertėjų atrastus, sumanytus ar atkapstytus mūsų turtingos ir vienos gražiausių pasaulio kalbų perliukus. Juk visada mokomės vieni iš kitų ir dalinamės savąja patirtimi. O kai plaukioji tuose vandenyse, nori nenori sutinki visokiausių žuvų. Bet skaitymas man visada yra malonumas. Iš dalies – darbas. Šie du dalykai man yra vienis. Tai kelias į save, į tobulėjimą, į savirealizaciją; būdas palikti dalelę savęs kitiems.    

Galbūt neseniai skaitėte knygą, kurią norėtumėte rekomenduoti mūsų skaitytojams?

„Knygų sąrašo“ gale pateiktas puikus amžiną išliekamąją vertę turinčių knygų sąrašas. Verčiant romaną teko jas perskaityti, išskyrus paskutiniąją, ji neišversta, o ir originalo apimtis per tūkstantį puslapių. Taigi pastarosios knygos neskaičiau, bet anos surijo mano laisvalaikį, vėliau buvo dar kelios: gana įspūdingas ir puikiai išverstas romanas apie istorinę asmenybę Žaną d’Ark ir biografinis Tinos Turner kūrinys „Mano meilės istorija“. Jausmingas ir atviras sunkų kūrybinį kelią nuėjusios ir rimtus likimo kirčius atlaikiusios dainininkės pasakojimas, įkvepiantis moteris nenuleisti rankų, rasti stiprybės savyje kovoti už save ir savo šeimą. Knyga artima mano pamėgtam žanrui, todėl labai patiko. Rekomenduoju knygos puslapiais pabendrauti su dainininke. O jums ir jūsų augančiai leidyklai linkiu didžiausios sėkmės, naujų įspūdingų ir pelningų projektų, daug ištikimų skaitytojų ir puikių atsiliepimų apie jūsų leidžiamas knygas. 

Ačiū už malonų pokalbį :)