Juodoji vasara

Detektyvas seržantas Vašingtonas Po ir analitikė Tilė Bredšou, jau pažįstami skaitytojams iš trilerio „Marionetės“, vėl susiduria su nepaaiškinama byla.

Viskas prasideda vieną nuobodžią dieną, kai akivaizdžiai sutrikusi jauna moteris užsuka į nuošalų policijos skyrių Kambrijos grafystėje. Ji tvirtina esanti Elizabeta Kyton – ta, kurios, Po tvirtu įsitikinimu, jau seniai neturėtų būti tarp gyvųjų...

Prieš šešerius metus, dirbdamas vyresniuoju tyrėju, Po narpliojo bylą, susijusią su Elizabetos dingimu. Nors trūko pagrindinio įkalčio, detektyvas neabejojo, kad Elizabetą nužudė jos tėvas – garsus virtuvės šefas Džeradas Kytonas. Pasitikėdamas niekad neklystančia intuicija, Po pasiuntė vyrą už grotų.

Netikėtai atsiradusi mergina užmena begalę mįslių gausiam policijos būriui ir Vašingtonui Po, kuris dabar gali prarasti kur kas daugiau nei karjerą. Ar dėl jo kaltės buvo nuteistas nekaltas žmogus? O gal Elizabeta tik dedasi tuo, kas nėra? Galbūt visa tai kur kas didesnio plano dalis? Tyrimas tampa dar painesnis, kai Elizabeta vėl pradingsta, o pėdsakai ima vesti link Po.

M. W. CRAVEN (g. 1968) – kriminalinių trilerių autorius, baigęs socialinio darbo mokslus su kriminologijos pakraipa. Sukūrė knygų seriją apie mįslingų bylų tyrėją Vašingtoną Po ir jo genialią kolegę Tilę Bredšou. Pirmąją serijos knygą „Marionetės“ išleido leidykla „Sofoklis“ (2022). „Juodoji vasara“, antroji serijos knyga, buvo nominuota 2020 m. Gold Dagger Award. „Naujai užgimusio talento iš koto verčiantis trileris. Preciziškai sukonstruotas ir tikrai ne silpnų nervų skaitytojams!“ – David Mark

ATSILIEPIMAI:

M. W. Craven „Marionetės“ man labai patiko, tačiau „Juodoji vasara“ patiko dar labiau. Mėgstu tuos detektyvų/trilerių autorius, kurie nuo pat pirmųjų puslapių patraukia dėmesį ir suintriguoja, kai nereikia „įsibėgėti“ ar tikėtis, kad po kokių 50 psl. prasidės tikrosios linksmybės. Tad M. W. Craven būtent toks: pirmas puslapis ir jau žinai, kad lindėsi knygoje iki pabaigos.

Nebuvo šioje knygoje žiaurumų, šaudymų/gaudymų irgi nebuvo, bet nuo pat knygos pradžios buvo daug mįslių. O man labai patinka mįslės, ypač kai puslapis po puslapio jų autorius primėto vis daugiau, įsukdamas siužetą taip, kad aš jau net nebandžiau tų mįslių įminti, nes man paprasčiausiai buvo įdomu, kaip jis visą tą kebeknę išvynios.

Išvyniojo puikiai, nes jei „Marionetėse“ aš atspėjau kas žudikas, tai „Juodosios vasaros“ pabaiga man pateikė gerą staigmeną. Ir dar. Turiu atsiprašyti, tik nežinau kieno: autoriaus ar pagrindinių veikėjų.

Rašydama „Marionečių“ post'ą, kažkaip per daug paprastai pristačiau pagrindinį detektyvą ir jo ištikimąją padejėją/kolegę. „Juodoji vasara“ parodė, kad ne viskas čia su tuo duetu taip paprasta ir privertė prisiminti seną, gerą iki skausmo visiems žinomą posakį, kad „auksas net ir pelenuose žiba“.