Nepaprasta Peonės meilė

Po kelių mėnesių Peonė bus ištekinta už tėvo parinkto vyro, tačiau apie tai mergina kol kas negalvoja, tik nekantrauja pamatyti „Bijūnų paviljoną“ – tai jos svajonė. Sakoma, kad ši opera pražūtinga – ji galinti susargdinti iš meilės, o kartais net privesti prie mirties. Todėl šis kūrinys laikomas pavojingu jaunoms merginoms, tokioms kaip imperatoriaus rūmų mokslininko duktė Peonė. Be to, netekėjusiai merginai nedera būti matomai viešumoje, todėl motina nenori leisti dukrai žiūrėti operos. Tėvas patikina, kad ji prisijungs prie kitų moterų ir pasirodymą stebės iš už širmos. Viskas apvirsta aukštyn kojomis pasirodymo metu pamačius patrauklų jaunuolį ir Peonę užliejus emocijoms. Taip prasideda nepamirštama meilės ir likimo istorija, paženklinta tauriausių jausmų ir didžiausių išbandymų. Romanas, paremtas istoriniais įvykiais, nukelia į XVII a. Kiniją.

Rytietiškų tradicijų persmelktas pasakojimas pažadina gyvenimui anapusinio pasaulio karalystę su savais įstatymais, dėsniais, egzistencijos etapais – ryškią ir ne mažiau už šiapusį pasaulį tikrą vietą, kur nurodymus teikia protėviai, už nusižengimus baudžiama, siela pasidalija į tris dalis, o alkanos dvasios klajoja žeme.

Romanas piešia to meto Kinijos paveikslą, kuriame pavaizduotas perversmas mandžiūrams nuvertus Mingų dinastiją, gilus tikėjimas pomirtiniu pasauliu, socialinė moterų padėtis, kai šios turėjo nuolankiai tūnoti vyro šešėlyje, negalėjo išeiti viešumon, o tarnaitės ar sugulovės kainuodavo mažiau nei druska.