Graikas Zorba

Viskas jam atrodo kaip stebuklas, ir kiekvieną rytą, kai, pramerkęs akis, pamato medžius, jūrą, akmenis arba paukštį, išsižioja iš nuostabos. „Kas per stebuklas! – sušunka. – Kiek paslapčių slypi medyje, jūroje, akmenyje, paukštyje?“

Norėdamas pakeisti savo gyvenimą ir atsitraukti nuo knygų, vyras išsinuomoja anglies kasyklą Kretoje. Prieš išvykdamas jis susipažįsta su graiku Aleksiu Zorba. Šis be skrupulų pasiprašo keliauti kartu. Taip tarp dviejų vyrų užsimezga draugystė.

Zorba, nemokytas, tačiau daug gyvenime patyręs vyras, daro tik tai, kam tuo metu jaučiasi nusiteikęs: nori groti – pasičiumpa santūrį; nori šokti – šoka taip, lyg bandytų žemėje įrašyti demonišką žmogaus istoriją; o jeigu neturi ūpo – taip ir pasako. Gyvastinga Zorbos asmenybė pakeri pagrindinį veikėją, pasaulį iki tol pažinojusį daugiausia iš knygų. Skambūs žodžiai, gilūs samprotavimai nebeatrodo tokie reikšmingi, kai prieš akis jis regi Zorbos atvirumą pasauliui ir gebėjimą priimti gyvenimą tokį, koks šis yra. Jei dabar turiu dirbti – dirbu, nesiblaškau, sako Zorba, o jei esu su moterimi – myliu ją taip, tarsi ji būtų vienintelė pasaulyje. Kad ir ko imtųsi, Zorba tai daro pamiršęs viską aplinkui.

Nikosas Kazantzakis (1883–1957) – vienas svarbiausių XX a. graikų filosofų ir moderniosios literatūros autorių. Jam rūpi suvienyti kūno ir sąmonės dualumą, įminti žmogui būdingus vidinius konfliktus.